Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą tikėtasi, kad keisis daugelis ekonomikos, politikos sričių, tobulės socialinė, kultūros politika. Naujos galimybės, parama padės siekti tobulumo, kokybės. Tačiau ši nauja struktūra atneša ne tik teigiamas emocijas, bet ir neigiamus veiksnius, stipriai įtakojančius mūsų kultūros pasaulį. Galime tik spėti: gal tai mūsų nelankstumo, nesugebėjimo prisitaikyti problema, gal tiesiog tai mūsų vis dar išlikusios centralizacijos padariniai?
Pirmiausia, atkreipkime dėmesį į tai, kad konkurencija iš vietinės peraugo į globalią. Lietuvoje vyksta užsienio teatro kolektyvų gastrolės (Maskvos baleto trupė), teatre dirba iš kitų šalių atvykę aktoriai, šokėjai (baleto šokėja – Miki Hamanaka). Lietuvių kūrėjai, režisieriai ir atlikėjai (Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, Andželika Cholina) įgauna dar didesnes galimybes dirbti, pasirodyti užsienio valstybėse. Taigi globalizacija turi savus pliusus ir minusus, ji sukelia didesnę konkurenciją, tačiau mokantiems prisitaikyti ir adekvačiai reaguoti į situaciją, tai tampa puikiu žingsniu į priekį. Ši sistema teikia geresnes galimybes, tačiau globali konkurencija yra tokia aktyvi ir su ja reikia sugebėti susidoroti.
Pokyčiai keičia ekonominę, socialinę padėtis pasaulyje. Kinta vartotojų įpročiai, skoniai, išauga jų poreikiai, susidaro įvairesnių spektaklių paklausa, atsižvelgiant į kurią reikia formuoti naują pasiūlą. Norint atrasti ir išlaikyti savo auditoriją, teatras privalo turėti gerą vadybos aparatą, kuris sugebėtų tinkamai pozicionuoti teatrą, rasti išskirtinius jo bruožus ir remiantis jais kurti rinkodaros strategiją. Tokioje padėtyje, netinka trumpalaikiai sprendimai nukreipti į greitą pelną, chaotiškus veiksmus.
Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti keletą tinkama linkme dirbančių pavyzdžių: Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras, Lietuvos Nacionalinis Operos ir Baleto teatras. Šie objektai turi išvystytą vadybos ir rinkodaros strategiją. Deja, mažesniems, regioniniams teatrams yra sunkiau prisitaikyti rinkoje (Valstybinis Jaunimo teatras, Klaipėdos dramos teatras). Lietuvos visuomenei kaip ir daugeliui postsovietinių visuomenių yra būdingas ne įžvalgumas, bet aklumas, ji koncentruoja dėmesį į praeitį, bet ne į ateitį ir taip užblokuoja savo perspektyvas. Tokiems objektams valdyti reikalingi charizmatiški lyderiai, kurie sugebėtų vystyti teatrų veiklą. Pasak E. Hankiss, tai „reformuotos diktatūros“ poreikis.
Jaučiamas akivaizdus sistemos chaosas, naujiems dariniams atsirasti reikia laiko, tačiau šis procesas akivaizdžiai pasistūmėjo į priekį, įkurta Teatro arena, Menų spaustuvė – naujos, nepriklausomos erdvės, kuriose Lietuvos teatro atstovai gali atrasti naujus namus savo kūrybai (Oskaras Koršunovas, Andželika Cholina). Manau, tai ne tik nauja erdvė ieškojimas bet ir žingsnis naujos kultūros vadybos link. Kaip teigia E.Hankiss „chaosas sukuria „communitas“- bendruomenes“, Lietuvoje tai galėtų būti Teatro arena, Menų spaustuvė, jas jungia bendrų siekių dvasia, solidarumas, noras bendradarbiauti. Šie pokyčiai turtina visuomenę, didina jos galimybes, pasirinkimo laisves. Krizė yra postūmis sukurti, atrasti naujoves.
Žinoma, visuomenės nuolat kinta, vyksta savikūros procesas, todėl reikia nuolat ieškoti naujų sprendimų, pateikimo būdų. Teatrui reikalingos ne tik naujos erdvės, bet naujas kūrybiškas požiūris į šią veiklą, nauja vadyba, nauja laikmetį atitinkanti, lanksti strategija.
Rūta
2009 m. birželio 11 d., ketvirtadienis
Mano naujas hobis - PINHOLE
Šiame, naujų technologijų amžiuje, juostelinius fotoaparatus pakeitė skaitmeniniai. Tačiau jaunimas grįžta prie juostelių, o aš taip pat, kaip mėgėja fotografuoti, grįžau prie dar senesnio fotografavimo būdo. Išbandžiau - pinhole (angl. adatos skylutė) techniką, kai fotografuoti gali tiesiog pasiėmęs degtukų dėžutę.
Jau dvejus metus svajojau pasidaryti pinhol’o foto kamerą. Pagaliau prisėdau, pasidarbavau ir ją turiu. Pasidaryti šią kamerą buvo iš ties lengva, man prireikė: degtukų dėžutės, pagaliuko, juodos lipnios juostos, gabaliuko folijos, tuščios foto juostelės ir pilnos juostelės. Ir bingo! Turiu fotoaparatą kuris sveria tik kelis šimtus gramų ir rankinėje užima mažai vietos. Dabar pinholas keliauja visur su manimi:)
Kuo jis ypatingas? O gi tuo, kad fotografuojant su šia dėžute, tu nesijauti įspraustas į objektyvo rėmus, bet iš kitos pusės, nežinosi, ar "pagavai" tai ką norėjai. Pinhole idealiai tinka fotografuoti panoraminius vaizdus. Su šia kamera negausite techniškai idealios nuotraukos, tačiau įdomią nuotrauką- taip. Čia nereikia sukti sau galvos apie tikslų išlaikymą ir diafragmos nustatymą, pakanka pasikliauti tokia skale: http://www.pinhole.lt/lt/?pid=3&id=1, ir mėgautis fotografavimo malonumu. O jį tikrai patirsite, kai norėdami nufotografuoti naktinį vaizdą, atidarytą „skylutę – objektyvą“ teks laikyti daugiau nei valandą.
Edūne
2009 m. birželio 10 d., trečiadienis
Moksleivių akademija - tai...
Ar girdėjote ką nors apie „Moksleivių akademija Civitas“ ? Ne? Tuomet aš pristatysiu Jums, šią akademiją kuri pasisiekimą moksleivių tarpe jau turi trejus metus.
Moksleivių akademija Civitas - tai neformali jaunimo visuomeninio lavinimo mokykla. Jos tikslas - padėti 10-12 klasių moksleiviams geriau suvokti Lietuvos visuomenės ir valstybės problemas, įgyti sąmoningam bei aktyviam pilietiniam gyvenimui reikalingų žinių ir įgūdžių.
Kiekvieną rugsėjį, Pilietinės visuomenės institutas vykdo moksleivių atranką ir labiausiai motyvuoti - patenka į šią akademiją. Akademija vyksta du semestrus: rudenį ir pavasarį, kartą į savaitę. Ką akademija siūlo moksleiviams? Ji siūlo - Lietuvos viešojo gyvenimo studijas pagrįstas praktinėmis politologijos, istorijos, filosofijos, komunikacijos, teisės, menotyros ir kitų sričių žiniomis bei šių sričių pratybomis.
Kaskart moksleiviai čia sutinka vis kitą visuomeninį aktyvų veikėją, su kuriais jie diskutuoja nuo aktualiausių Lietuvos valstybės ir visuomenės problemų, civilizacijų konfliktų, globalizacijos ir tautinių valstybių ateities, istorinės savimonės ir tautinės tapatybės klausimų, pilietinio veikimo praktikų iki žiniasklaidos skaitymo ypatumų, naujausios lietuvių litaratūros, dailės, kino kritinių apžvalgų.
2008-2009 m. jaunimas turėjo galimybę susitikti ir diskutuoti su Švietimo ir mokslo ministru G. Steponavičiumi, VEKS direktoriumi R. Kvietkausku, politikos apžvalgininku A. Raču, D. Kuoliu, dr. K. Girniumi, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriumi H. Mickevičiumi ir dar daug kitų, gerai visuomenei žinomų žmonių.
Gegužės mėnesį, paskutiniame susitikime, buvo atlikta mini apklausa. Moksleivių buvo klausta: Kas Jums patiko Akademijoje ? Ir kas nepatiko?
Atsakymai, kas jiems patiko buvo:
• Išlaikomas balansas tarp politinių bei kultūrinių temų;
• Lektoriai žymūs politikos ir visuomenės veikėjai;
• Kad moderuoti bando ir kolegos iš mūsų tarpo;
• Galimybė klausytis įdomių žmonių, pasisakančių atitinkamais klausimais;
• Diskutuoti, išreikšti savo nuomonę ir požiūrį;
• Kad čia susirenka žmonės turintys savo nuomonę;
• Jauki atmosfera;
• Temos apie Lietuvą.
O tarp nepatinkančių dalykų buvo, tai, kad:
• Kai kurios temos atrodė, nevertos dėmesio, bet lektoriai būdavo puikūs;
• Kad neaktyvus pats jaunimas būdavo;
• Trūko gero moderavimo;
• Trūko interaktyvumo, didesnio tarpusavio bendravimo.
Manau, dėka tokių iniciatyvų ir projektų jaunoji karta išaugs atsakingi ir pilietiški prieš savo visuomenę, gebantis išreikšti savo nuomonę ir ją apginti.
Edūne
Moksleivių akademija Civitas - tai neformali jaunimo visuomeninio lavinimo mokykla. Jos tikslas - padėti 10-12 klasių moksleiviams geriau suvokti Lietuvos visuomenės ir valstybės problemas, įgyti sąmoningam bei aktyviam pilietiniam gyvenimui reikalingų žinių ir įgūdžių.
Kiekvieną rugsėjį, Pilietinės visuomenės institutas vykdo moksleivių atranką ir labiausiai motyvuoti - patenka į šią akademiją. Akademija vyksta du semestrus: rudenį ir pavasarį, kartą į savaitę. Ką akademija siūlo moksleiviams? Ji siūlo - Lietuvos viešojo gyvenimo studijas pagrįstas praktinėmis politologijos, istorijos, filosofijos, komunikacijos, teisės, menotyros ir kitų sričių žiniomis bei šių sričių pratybomis.
Kaskart moksleiviai čia sutinka vis kitą visuomeninį aktyvų veikėją, su kuriais jie diskutuoja nuo aktualiausių Lietuvos valstybės ir visuomenės problemų, civilizacijų konfliktų, globalizacijos ir tautinių valstybių ateities, istorinės savimonės ir tautinės tapatybės klausimų, pilietinio veikimo praktikų iki žiniasklaidos skaitymo ypatumų, naujausios lietuvių litaratūros, dailės, kino kritinių apžvalgų.
2008-2009 m. jaunimas turėjo galimybę susitikti ir diskutuoti su Švietimo ir mokslo ministru G. Steponavičiumi, VEKS direktoriumi R. Kvietkausku, politikos apžvalgininku A. Raču, D. Kuoliu, dr. K. Girniumi, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriumi H. Mickevičiumi ir dar daug kitų, gerai visuomenei žinomų žmonių.
Gegužės mėnesį, paskutiniame susitikime, buvo atlikta mini apklausa. Moksleivių buvo klausta: Kas Jums patiko Akademijoje ? Ir kas nepatiko?
Atsakymai, kas jiems patiko buvo:
• Išlaikomas balansas tarp politinių bei kultūrinių temų;
• Lektoriai žymūs politikos ir visuomenės veikėjai;
• Kad moderuoti bando ir kolegos iš mūsų tarpo;
• Galimybė klausytis įdomių žmonių, pasisakančių atitinkamais klausimais;
• Diskutuoti, išreikšti savo nuomonę ir požiūrį;
• Kad čia susirenka žmonės turintys savo nuomonę;
• Jauki atmosfera;
• Temos apie Lietuvą.
O tarp nepatinkančių dalykų buvo, tai, kad:
• Kai kurios temos atrodė, nevertos dėmesio, bet lektoriai būdavo puikūs;
• Kad neaktyvus pats jaunimas būdavo;
• Trūko gero moderavimo;
• Trūko interaktyvumo, didesnio tarpusavio bendravimo.
Manau, dėka tokių iniciatyvų ir projektų jaunoji karta išaugs atsakingi ir pilietiški prieš savo visuomenę, gebantis išreikšti savo nuomonę ir ją apginti.
Edūne
Subkultūra, tai tik įvaizdis ?
Visai neseniai teko pabuvoti teminiame vakarėlyje- „subkultūros“, labai nustebau supratus, jog toli gražu ne visi supranta ką reiškia atspindėti tam tikrą subkultūrą?! Priėjau išvados, jog jeigu neesi kažkokios subkultūros atstovas ar bent jau buvęs jos narys, tai yra tikrai pakankamai sunki užduotis atspindėti jos narį! Panaršius po platųjį žiniatinklį gali rasti tikrai daug įvairios informacijos, kaip turėtų atrodyti gotas, pankas, banglas, emo ar dar kokios kitos subkultūros atstovas, bet ar tik įvaizdis padaro tave tos subkultūros nariu? Nes jeigu taip, tai subkultūrą gali keisti beveik kiekvieną dieną, priklausomai nuo nuotaikos, kas man asmeniškai būtų labai patrauklu Bet, visgi, yra truputėlį kitaip, štai kokį subkultūros aprašymą man pavyko rasti:
„Subkultūros - Tai tam tikra jaunų žmonių grupė, kurie rengiasi ta pačia forma, turi tuos pačius įpročius, renkasi bendrose susitikimo vietose. Tai kas išskiria tokią grupę iš kitų – visų grupės asmenų vienodumas/panašumas. „ Visgi, tai labiau panašu i paauglių grupelę, kurie turi savo tradicinius pasisveikinimus, panašias aprangos detales ir bendrą susitikimo vietą, kažkaip pritrūksta gilumo, ar tai tikrai subkultūra??
Subkultūros paprastai maištauja prieš esančią įprastinę tvarką ir propaguoja tai, kas yra ribojamų taisyklių ir normų: žaidimus, alkoholį, erotinius elementus, skandalus viešumoje, tam tikrų objektų griovimą ar prieštaravimus kai kurioms vertybėms (religinėms, patriotinėms).
Mano manymu, subkultūros nėra ir negali būti išsigelbėjimas nuo vartojimo, nes dažniausiai jos yra apibrėžiamos per vartojimą – aprangos, muzikos stiliaus, idėjų. Subkultūra – socialinė grupė, siūlanti pašaliečiams iš anksto paruoštą vartojimo receptą, kaip būti savimi ir kartu kažko kito dalimi. Ji apsibrėžia save, nustatydama, kas ji tikrai nėra, taip duodama nuorodas tiems, kurie nori tapti kažkokios subkultūros dalimi. Galima pašaipiai žiūrėti į tuos, kurie rengiasi kasdieniškai, dirba kasdieniškus darbus, mąsto kasdieniškai. Galiausiai kitoniškumui pristinga aštresnės vizualinės išraiškos, ir tada tenka užsukti į parduotuvę. Apsilankymas joje – tarsi magiškas bilietas į kontroliuojamo maišto pasaulį. Pvz. „Converse“ bateliai nėra šiaip aprangos detalė, tai galingi ženklai, už kurių vis sunkiau rasti ką nors daugiau, nei komerciją, nors beveik vienodą prekę gali gauti Gariūnų turgavietėje už ženkliai mažesnę kainą, bet čia tave prigauna visagalė reklama, nes tau reikia ne šiaip kažkokių „inkariukų“, o „CONVERSE“, tad ir teks mokėti už reklamą, niekur jau čia nedingsi. Mada kaip socialinio prisitaikymo įrankis nuolatos sugrįžta, žadėdama grakštų įtampos sprendimo būdą – būti masėje ir kartu jaustis individualiai.
Kiekvienas naujas subkultūrų ciklas anksčiau ar vėliau atsispindi masėms skirtų parduotuvių vitrinose, ir taip vis iš naujo skatina „maištauti“. Viena vertus, tarsi siekiama pabėgti nuo būtinybės nuolatos svyruoti pagal mados kūrėjų kaprizus. Kita vertus, priklausymas subkultūrai kartu reiškia ir pasinėrimą į didžiulę stilių įvairovę, bandymą išgyventi įtampoje tarp uniforminio bendrumo ir poreikio išreikšti savo individualybę.
Pagarbiai,
Rasa M.
2009 m. gegužės 15 d., penktadienis
Ką dar galima veikti Protmūšyje?
Na, tarkim taip jau įvyko, kad nespėjote užsiregistruoti. Arba neradote draugų, kurie norėtų su jumis žaisti "vaikiškus žaidimus". Arba tiesiog esate per kuklus jų ieškoti.. Nėra ko nusiminti, nes yra dar begalės dalykų, kuriuos čia galima daryti.
Pirmiausiai, aišku, galvoti klausimus. Rekomenduojama apsilankyti žaidimuose ar peržvelgti klausimus puslapyje www.protmusis.info. Svarbiausia, kad klausimas būtų įdomus ir išmąstomas - jam atsakyti neturi reikėti tik sausų žinių. Pavyzdžiui, klausimas kelintais metais įvyko Salaspilio mūšis netinka, nes atsakymui užtenka žinoti datą. O klausimas - kodėl penkioliktąjį amžių galime laikyti nesėkmingiausiu Lietuvos žirgams? :) - visai tinkamas, nes skatinama pamąstyti.
Sugalvotus klausimus siunčiate adresu pm.klausimai@gmail.com. Už jo pasislėpęs dar vienas žmogelis - atrinkinėjantis klausimus žaidimams. Atmetantis netinkamus ir paliekantis tuos, kurie jam pasirodo atitinkantys reikiamą sudėtingumo lygį bei įdomūs.
Labai reikalingi ir vadybinius - marketinginius gebėjimus norintys išnaudoti žmonės - rėmėjų ieškotojai bei "reklameriai" - populiarinantys Protmūšį bei ieškantys prizų komandų apdovanojimams.
Norintys save išbandyti šou versle kviečiami vesti žaidimą, o technologijų specialistai - būti "didžėjais" - Protmušio metu prie kompiuterio sėdintis žmogus, atsakingas už Protmušio klausimų bei atsakymų parodymą, signalo reguliavimą ir pan.
Literatūrinių gebėjimų turintys gali aprašinėti kovas ir pildyti tinklapį, statistikos studentai - atlikti praktiką atlikdami įvairias protmūšiškas analizes (klausimų, žaidėjų, aktyvumo). O fotografijos ar režisūros asai - gaudyti Protmūšio akimirkas pro objektyvo skylutę ir kurti filmukus internetiniam puslapiui.
Reikalinga nemaža ir darbšti komanda, kuri, kaip galima nuspėti, niekuomet pilna nebūna. Todėl jei vakarais neturi ką veikti visad gali parašyti protmusis@gmail.com. Jei jau ne šiame, tai kitame sezone darbo tikrai atsiras.
Inga Nemiega
P.S. Ir dar vienas klausimas: kodėl krikščioniškame mene Dievas vaizduojamas, o štai musulmoniškame - griežtai ne?
Pirmiausiai, aišku, galvoti klausimus. Rekomenduojama apsilankyti žaidimuose ar peržvelgti klausimus puslapyje www.protmusis.info. Svarbiausia, kad klausimas būtų įdomus ir išmąstomas - jam atsakyti neturi reikėti tik sausų žinių. Pavyzdžiui, klausimas kelintais metais įvyko Salaspilio mūšis netinka, nes atsakymui užtenka žinoti datą. O klausimas - kodėl penkioliktąjį amžių galime laikyti nesėkmingiausiu Lietuvos žirgams? :) - visai tinkamas, nes skatinama pamąstyti.
Sugalvotus klausimus siunčiate adresu pm.klausimai@gmail.com. Už jo pasislėpęs dar vienas žmogelis - atrinkinėjantis klausimus žaidimams. Atmetantis netinkamus ir paliekantis tuos, kurie jam pasirodo atitinkantys reikiamą sudėtingumo lygį bei įdomūs.
Labai reikalingi ir vadybinius - marketinginius gebėjimus norintys išnaudoti žmonės - rėmėjų ieškotojai bei "reklameriai" - populiarinantys Protmūšį bei ieškantys prizų komandų apdovanojimams.
Norintys save išbandyti šou versle kviečiami vesti žaidimą, o technologijų specialistai - būti "didžėjais" - Protmušio metu prie kompiuterio sėdintis žmogus, atsakingas už Protmušio klausimų bei atsakymų parodymą, signalo reguliavimą ir pan.
Literatūrinių gebėjimų turintys gali aprašinėti kovas ir pildyti tinklapį, statistikos studentai - atlikti praktiką atlikdami įvairias protmūšiškas analizes (klausimų, žaidėjų, aktyvumo). O fotografijos ar režisūros asai - gaudyti Protmūšio akimirkas pro objektyvo skylutę ir kurti filmukus internetiniam puslapiui.
Reikalinga nemaža ir darbšti komanda, kuri, kaip galima nuspėti, niekuomet pilna nebūna. Todėl jei vakarais neturi ką veikti visad gali parašyti protmusis@gmail.com. Jei jau ne šiame, tai kitame sezone darbo tikrai atsiras.
Inga Nemiega
P.S. Ir dar vienas klausimas: kodėl krikščioniškame mene Dievas vaizduojamas, o štai musulmoniškame - griežtai ne?
2009 m. gegužės 11 d., pirmadienis
ŠOKAS AR MENAS?
VŽ "Savaitgalis", 2009 03 20 „Nelietuviškas vamzdžių grožis“ kalbino menotyrininkę Laimą Kreivytę dėl iškilusių karštų diskusijų apie Vlado Urbanavičiaus šiuolaikinę skulptūrą „Krantinės arka“, kuri įrengta šalia Energetikos muziejaus, Vilniuje.
„Visuomenė bruzda – miesto centre , visiems matomoje vietoje iškilo akiai nemalonus surūdijęs vamzdis – tarsi ištrauktas iš kanalizacijos. Laima Kreivytė mano, kad visuomenei labiausiai kliūva skulptūrai parinkta vieta, biudžetas ir – bent iš dalies – estetika. <…> arkos forma kartoja krantinės šlaitą ir netrukdo žmonėms eiti. Be to, Lietuvoje „surūdijusios“ skulptūros – ne naujiena.<…> kūrinys skirtas konkrečiai vietai, į ją atsižvelgiant, - aiškina menotyrininkė. Ji priduria: žiūrėti reikia ne į arką, bet į bendrą vaizdą. <…> „Krantinės arka“ – vienas tų kūrinių, kurie žmones paskatino mąstyti. Dar svarbiau – jis kelia tą „baisųjį“ klausimą: kam iš viso reikalingas šiuolaikinis menas. Apibendrindama p. Kreivytė sako: šiuolaikinis menas – tai įdomus mąstymo apie pasaulį būdas, prie kurio mūsų visuomenė pratusi mažiau nei prie, tarkim teatro, kino ar literatūros. Vizualaus meno būna visokio – svarbiausia, kad būtų įvairovė.
7 meno dienos, 2009 04 06 „Ar miestui reikia šiuolaikinio meno?“ pokalbis su skulptūrų projekto koordinatore Elona Lubyte.
„Šiuo metu pagrindinis kritikos argumentas yra tai, kad skulptūros, kaip laikinas projektas, ekonominės krizės akivaizdoje yra per brangios. Tačiau sumanytas jis buvo kaip ilgalaikis. Labai tikslingai pasirinktos nuošalesnės, ne reprezentacinės, o rekreacinės miesto erdvės. Skulptūros sukurtos iš ilgaamžiškų medžiagų. Urbanavičius ir Antinio darbų konstrukcijos yra sudėtingos, žiūrovo akiai nematomi jų pamatai nenusileidžia funkciniams statiniams (pvz. „Krantinės arkos“ pamatus supilta 24t betono). <…> Liūdniausia, kad „meno ar ne meno“ problema eskaluojama populistiškai, iš anksto supriešinant publiką ir kūrėjus, nepadedant žiūrovui suprasti šiuolaikinio meno prigimtį. Tad nenuostabu, kad visuomenės reakcija nėra tolerantiška. <…> Tenka pripažinti, kad mes, kaip projekto organizatoriai, kiek apleidome švietėjiškus, būsimos publikos ugdymo „namų darbus“. <…> Juk kol kas naujoji Lietuvos kultūros politika neskatina žvelgti į kultūrą, kaip šiuolaikinės ugdymo, formavimo priemonę. Urbanavičiaus „Krantinės arka“ atliepia būtent šį naują, pasikeitusį šiuolaikinio meno vaidmenį. „
„Savo plastinio sprendimo pagrįstumu, mano požiūriu, „Krantinės arka“ prilygsta pernai vasarą Paryžiaus Tiuilri sodų ir Eliziejaus laukų sankirtoje įgyvendintam sumanymui: imperatoriaus Napoleono iš Egipto atgabentą obeliską iš šonų apgaubė dviejų plieninių, surūdijusių puslankių arkų kompozicija. Jų tūriai naujai kadruoja Senos krantinę, jos tiltus, Luvrą, tolumoje šmėžuojančią Triumfo arką ir traukte traukia miesto svečių ir paryžiečių dėmesį.“
7 meno dienos, 2009 03 04, Atviras laiškas.
„Neramu dėl pastaruoju metu valdininkų organizuojamos ir populistinės žiniasklaidos eskaluojamos kampanijos prieš iniciatyvą Neries krantinėje įrengti šiuolaikinės skulptūros ekspoziciją. <…> Visuomenės informacijos priemonėse trūksta laidų, straipsnių, pristatančių šiuolaikinį plačiajai visuomenei. Dailės edukacija vis dar suprantama kaip mokymas piešti o ne suprasti meno kūrinį, sugebėti jį savarankiškai įvertinti. Atsakomybę dėl to turėtų prisiimti ne tik mokyklos, bet ir įvairios kultūros institucijos bei žiniasklaidos priemonės.“
Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narių vardu – Darius Gerasimavičius, pirmininkas.
ŠOKAS AR MENAS?
Neatsitiktinai parinkti vieną tematiką atitinkantys straipsniai apie Vlado Urbanavičiaus šiuolaikinę skulptūrą „Krantinės arka“, kuri įrengta šalia Energetikos muziejaus, Vilniuje. Kalbinti meno lauke dirbantys žmonės. Norėčiau išskirti visur paminėtą, iškilusią problemą: "švietėjiškus, būsimos publikos ugdymo „namų darbus“. <…> Juk kol kas naujoji Lietuvos kultūros politika neskatina žvelgti į kultūrą, kaip šiuolaikinės ugdymo, formavimo priemonę".
Taigi nuo to prasideda būsimų meninių projektų problemos, nes vykdomose programose nėra įtraukiama pažintinė, švietėjiška veikla. Projektų organizatoriai nesuvokia šio stygiaus esmės, juk būtent visuomenės informacijos priemonės skatina žmonių meninio suvokimo ugdymą. Be to būsima publika turi galimybę susipažinti su projekto ideologija, susidaryti išankstinę nuomonę, o kai bus realizuojamas projekto sumanymas materialioje formoje, tada vertinimo kriterijai gali stipriai įtakoti pastaruosius.
Jeigu kalbėsime apie vykdomą šiuolaikinę skulptūros „Krantinės arka“ įrengimo projektą, manau reikia išskirti šiuos programos trūkumus:
- nėra išsamios projekto koncepcijos;
- visuomenė nesupažindinta su projekto ideologija;
- numatytos vietos įrengti skulptūrą pagrįstumas;
„Savo plastinio sprendimo pagrįstumu, mano požiūriu, „Krantinės arka“ prilygsta pernai vasarą Paryžiaus Tiuilri sodų ir Eliziejaus laukų sankirtoje įgyvendintam sumanymui<…>“. E.Lubytė.
Manau, jog šis sugretinimas nėra tolygus savo estetine išraiškos forma. Galbūt toks buvo sumanymas, ar bandoma suskurti panašią aliuziją. <...> "imperatoriaus Napoleono iš Egipto atgabentą obeliską iš šonų apgaubė dviejų plieninių, surūdijusių puslankių arkų kompozicija. Jų tūriai naujai kadruoja Senos krantinę, jos tiltus, Luvrą, tolumoje šmėžuojančią Triumfo arką ir traukte traukia miesto svečių ir paryžiečių dėmesį.“ Tai vienas iš projektų, kuris daug kalbėjo (gal net manifestavo), o gal tokia „Krantinės arkos“ misija šiandieniniame kultūros ir meno kontekste, kur stinga kontakto tarp kuriančių ir vertinančių.
„<…> šiuolaikinis menas – tai įdomus mąstymo apie pasaulį būdas, prie kurio mūsų visuomenė pratusi mažiau nei prie, tarkim teatro, kino ar literatūros“
L. Kreivytė.
Sutinku su šio teiginio autore, nes jaučiu, jog būtent tokio mąstymo plačiajai visuomenei labiausiai trūksta. Nebemokame išlaisvinti savo minčių, pasinerti į vaizduotės pasaulį, be kurio neįsivaizduojama jokia meninė plotmė.
Lija
„Visuomenė bruzda – miesto centre , visiems matomoje vietoje iškilo akiai nemalonus surūdijęs vamzdis – tarsi ištrauktas iš kanalizacijos. Laima Kreivytė mano, kad visuomenei labiausiai kliūva skulptūrai parinkta vieta, biudžetas ir – bent iš dalies – estetika. <…> arkos forma kartoja krantinės šlaitą ir netrukdo žmonėms eiti. Be to, Lietuvoje „surūdijusios“ skulptūros – ne naujiena.<…> kūrinys skirtas konkrečiai vietai, į ją atsižvelgiant, - aiškina menotyrininkė. Ji priduria: žiūrėti reikia ne į arką, bet į bendrą vaizdą. <…> „Krantinės arka“ – vienas tų kūrinių, kurie žmones paskatino mąstyti. Dar svarbiau – jis kelia tą „baisųjį“ klausimą: kam iš viso reikalingas šiuolaikinis menas. Apibendrindama p. Kreivytė sako: šiuolaikinis menas – tai įdomus mąstymo apie pasaulį būdas, prie kurio mūsų visuomenė pratusi mažiau nei prie, tarkim teatro, kino ar literatūros. Vizualaus meno būna visokio – svarbiausia, kad būtų įvairovė.
7 meno dienos, 2009 04 06 „Ar miestui reikia šiuolaikinio meno?“ pokalbis su skulptūrų projekto koordinatore Elona Lubyte.
„Šiuo metu pagrindinis kritikos argumentas yra tai, kad skulptūros, kaip laikinas projektas, ekonominės krizės akivaizdoje yra per brangios. Tačiau sumanytas jis buvo kaip ilgalaikis. Labai tikslingai pasirinktos nuošalesnės, ne reprezentacinės, o rekreacinės miesto erdvės. Skulptūros sukurtos iš ilgaamžiškų medžiagų. Urbanavičius ir Antinio darbų konstrukcijos yra sudėtingos, žiūrovo akiai nematomi jų pamatai nenusileidžia funkciniams statiniams (pvz. „Krantinės arkos“ pamatus supilta 24t betono). <…> Liūdniausia, kad „meno ar ne meno“ problema eskaluojama populistiškai, iš anksto supriešinant publiką ir kūrėjus, nepadedant žiūrovui suprasti šiuolaikinio meno prigimtį. Tad nenuostabu, kad visuomenės reakcija nėra tolerantiška. <…> Tenka pripažinti, kad mes, kaip projekto organizatoriai, kiek apleidome švietėjiškus, būsimos publikos ugdymo „namų darbus“. <…> Juk kol kas naujoji Lietuvos kultūros politika neskatina žvelgti į kultūrą, kaip šiuolaikinės ugdymo, formavimo priemonę. Urbanavičiaus „Krantinės arka“ atliepia būtent šį naują, pasikeitusį šiuolaikinio meno vaidmenį. „
„Savo plastinio sprendimo pagrįstumu, mano požiūriu, „Krantinės arka“ prilygsta pernai vasarą Paryžiaus Tiuilri sodų ir Eliziejaus laukų sankirtoje įgyvendintam sumanymui: imperatoriaus Napoleono iš Egipto atgabentą obeliską iš šonų apgaubė dviejų plieninių, surūdijusių puslankių arkų kompozicija. Jų tūriai naujai kadruoja Senos krantinę, jos tiltus, Luvrą, tolumoje šmėžuojančią Triumfo arką ir traukte traukia miesto svečių ir paryžiečių dėmesį.“
7 meno dienos, 2009 03 04, Atviras laiškas.
„Neramu dėl pastaruoju metu valdininkų organizuojamos ir populistinės žiniasklaidos eskaluojamos kampanijos prieš iniciatyvą Neries krantinėje įrengti šiuolaikinės skulptūros ekspoziciją. <…> Visuomenės informacijos priemonėse trūksta laidų, straipsnių, pristatančių šiuolaikinį plačiajai visuomenei. Dailės edukacija vis dar suprantama kaip mokymas piešti o ne suprasti meno kūrinį, sugebėti jį savarankiškai įvertinti. Atsakomybę dėl to turėtų prisiimti ne tik mokyklos, bet ir įvairios kultūros institucijos bei žiniasklaidos priemonės.“
Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narių vardu – Darius Gerasimavičius, pirmininkas.
ŠOKAS AR MENAS?
Neatsitiktinai parinkti vieną tematiką atitinkantys straipsniai apie Vlado Urbanavičiaus šiuolaikinę skulptūrą „Krantinės arka“, kuri įrengta šalia Energetikos muziejaus, Vilniuje. Kalbinti meno lauke dirbantys žmonės. Norėčiau išskirti visur paminėtą, iškilusią problemą: "švietėjiškus, būsimos publikos ugdymo „namų darbus“. <…> Juk kol kas naujoji Lietuvos kultūros politika neskatina žvelgti į kultūrą, kaip šiuolaikinės ugdymo, formavimo priemonę".
Taigi nuo to prasideda būsimų meninių projektų problemos, nes vykdomose programose nėra įtraukiama pažintinė, švietėjiška veikla. Projektų organizatoriai nesuvokia šio stygiaus esmės, juk būtent visuomenės informacijos priemonės skatina žmonių meninio suvokimo ugdymą. Be to būsima publika turi galimybę susipažinti su projekto ideologija, susidaryti išankstinę nuomonę, o kai bus realizuojamas projekto sumanymas materialioje formoje, tada vertinimo kriterijai gali stipriai įtakoti pastaruosius.
Jeigu kalbėsime apie vykdomą šiuolaikinę skulptūros „Krantinės arka“ įrengimo projektą, manau reikia išskirti šiuos programos trūkumus:
- nėra išsamios projekto koncepcijos;
- visuomenė nesupažindinta su projekto ideologija;
- numatytos vietos įrengti skulptūrą pagrįstumas;
„Savo plastinio sprendimo pagrįstumu, mano požiūriu, „Krantinės arka“ prilygsta pernai vasarą Paryžiaus Tiuilri sodų ir Eliziejaus laukų sankirtoje įgyvendintam sumanymui<…>“. E.Lubytė.
Manau, jog šis sugretinimas nėra tolygus savo estetine išraiškos forma. Galbūt toks buvo sumanymas, ar bandoma suskurti panašią aliuziją. <...> "imperatoriaus Napoleono iš Egipto atgabentą obeliską iš šonų apgaubė dviejų plieninių, surūdijusių puslankių arkų kompozicija. Jų tūriai naujai kadruoja Senos krantinę, jos tiltus, Luvrą, tolumoje šmėžuojančią Triumfo arką ir traukte traukia miesto svečių ir paryžiečių dėmesį.“ Tai vienas iš projektų, kuris daug kalbėjo (gal net manifestavo), o gal tokia „Krantinės arkos“ misija šiandieniniame kultūros ir meno kontekste, kur stinga kontakto tarp kuriančių ir vertinančių.
„<…> šiuolaikinis menas – tai įdomus mąstymo apie pasaulį būdas, prie kurio mūsų visuomenė pratusi mažiau nei prie, tarkim teatro, kino ar literatūros“
L. Kreivytė.
Sutinku su šio teiginio autore, nes jaučiu, jog būtent tokio mąstymo plačiajai visuomenei labiausiai trūksta. Nebemokame išlaisvinti savo minčių, pasinerti į vaizduotės pasaulį, be kurio neįsivaizduojama jokia meninė plotmė.
Lija
2009 m. gegužės 4 d., pirmadienis
Savanoriška veikla – fenomenas Lietuvos kultūriniame gyvenime?
„Savanorystė (voluntariatas) – laisva valia prisiimtos pareigos, atliekant visuomenei naudingą darbą, kuris paprastai būna mažai arba išvis neapmokamas.“ (plačiau)
Pastarieji faktoriai, paneigiantys materialinę asmens naudą ar eliminuojantys galimybę gauti finansinį atlygį, ko gero, yra vieni iš lemiamų, kad šiandieninis Lietuvos savanorių judėjimas (ne tik kultūrinėje sferoje) yra dar gana vangus. Tačiau šios priežastys tikrai nėra vienintelės. Nuostata, kad savanoriavimo reiškinį Lietuvoje stabdo nepakankamos asmens pajamos yra tik iš dalies pagrįstos.
Be abejonės, tokią situaciją lemia ir savanorystės tradicijų nebuvimas. Nors, tiesą sakant, socializmo laikais panašią praktiką buvo bandoma taikyti kolektyvinėse suaugusių (komunistinių) ir vaikų (pionierių ir spaliukų) draugijų veiklose. Tačiau, kaip daugelis prisimena, tuometinis savanorystės modelis buvo menkai pagrįstas laisva valia. Veikiau tai buvo prievolė, imituojanti savanorišką veiklą. Tai ne tik neskatino individo motyvacijos, bet neretai iššaukdavo priešiškumą pačiai veiklai ar net visai egzistuojančiai santvarkai.
Dar viena iš priežasčių galėtų būti pastaraisiais metais gerokai apiblukęs lietuvio, kaip pilietinės visuomenės nario, vaidmuo. Tačiau pastaroji priežastis yra daugiau sietina su pilietinėmis akcijomis ir kt. savanoriška veikla nei jos apraiškomis kultūrinėje sferoje. Todėl šįkart naudingiau būtų aptarti savanoriavimą rinkos ekonomikos sąlygomis, kuomet skatinama žmogaus asmeninė iniciatyva, kylanti iš jo paties pastangų.
Savanorystė – toli gražu ne vien altruistinių paskatų sąlygojama veiklos forma. Ji paprastai grindžiama abipuse (nors ir ne materialia) nauda. Čia nemažiau svarbi tampa gyvenimo kokybė, asmeninis užimtumas, religiniai įsitikinimai, socializacija, siekis įgyti profesinių žinių ar pritaikyti praktiškai jau įgytas ir kt. Pastarieji motyvai neretai tampa svaresniais, apsisprendžiant imtis savanoriškos veiklos, nei poreikis aukotis kitų labui. Todėl galima teigti, kad šiandieninis savanoris siekia ne tik bendruomeninių, bet ir asmeninių tikslų. Nors savanorių programose teigiama, kad kiekvienas kviečiamas daryti tai, ką sugeba geriausiai arba ko norėtų išmokti, nereikėtų pamiršti, kad svarbiausia šiuo atveju išlieka kultūrinės organizacijos interesų sfera, kuri neretu atveju tokiu būdu (bent jau Lietuvoje) bando išspręsti savo finansines problemas. Ko gero nieko čia smerktino nėra. Juk savanoris taip pat turi savų motyvų, kuriuos, dalyvaudamas programoje, įgyja galimybę realizuoti.
Būdama abipusiai naudinga veikla, ne tik skatinanti visuomenės susidomėjimą, bet ir jos aktyvumą, saviraišką ir galbūt, nerealizuotų pomėgių ar norų įgyvendinimą, savanorystė teikia didžiulę naudą tiek individams, tiek ir kultūrinėms organizacijoms. Tinkamai plėtojama ir nuolat tobulinama, ji pajėgi išspręsti ir nemenką dalį socialinių (asmens atžvilgiu) ir finansinių (kultūrinių organizacijų atžvilgiu) problemų. Tačiau, kaip tenka pastebėti, pirmieji savanorystės daigai kultūros sferoje atrodo gana apgailėtinai. Didžia dalimi prie tokios situacijos prisideda ir diskutuotinas LR įstatymas, reglamentuojantis savanoriškus darbus. Šiuo metu vieninteliame galiojančiame “Dėl Savanoriškų darbų atlikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo” įstatyme yra begalė spragų ir klaustukų ne tik savanorišką veiklą norinčioms vystyti organizacijoms, bet ir pageidaujantiems ja užsiimti asmenims (plačiau).
Galbūt todėl lengviausiai į savanorystės lauką priviliojamas jaunimas - moksleiviai ir studentai. Tiesa, šios visuomenės dalies savanoriška veikla yra labiausiai stimuliuojama asmeninių paskatų. Tai – puiki galimybė norintiems pamatyti kūrybinį procesą, jame dalyvauti, iš arčiau susipažinti su renginių ir parodų organizavimu ir t. t.; išbandyti save ir pasitikrinti savo pomėgius; pritaikyti įgytas žinias praktikoje arba papildyti jas naujomis profesinėmis patirtimis; susirasti bendraminčių ir užmegzti naudingus kontaktus. Šiuo metu, kai įsitraukimas į darbo rinką yra sudėtingesnis (daugiau nedirbančiųjų yra jaunų žmonių tarpe), studentai įsijungia į savanorišką veiklą ir siekdami įgyti papildomos patirties bei kvalifikacijos. Be to, neretai savanoriška patirtis tampa pirma būsimos karjeros pakopa, garantuojančia darbo vietą ateityje. Kita vertus, efektyvi savanorių programa sudaro galimybes rasti reikalingos kvalifikacijos žmonių, kompensuoti materialinius nepriteklius. Tai tampa savotiškais mainais, kurių metu kiekviena iš dalyvaujančių pusių gauna didesnę ar mažesnę naudą.
Kiek daugiau altruizmo galima įžvelgti senyvo ar pensijinio amžiaus žmonių veikloje. Šiai visuomenės grupei vykdant savanorišką veiklą didesnis dėmesys skiriamas siekiant socializacijos, visuomenės dėmesio, emocinio pasitenkinimo bei savirealizacijos bendraminčių grupėje. Tačiau Lietuvoje tokia savanorystės forma yra sunkiai įsivaizduojama ne tik dėl sudėtingos pastarųjų žmonių finansinės situacijos, bet ir dėl vyraujančio kritiško požiūrio į patį savanorystės reiškinį. Neretai žmonės jį labiau linkę vertinti kaip vieną iš išnaudojimo formų ir organizacijos problemų sprendimų būdų, nei galimybę būti naudingais kitiems ir t. t. Svarbus dar ir tas faktas, kad ne kiekvienam savanoriui atlyginamos su savanoriška veikla susijusios išlaidos. Tokiu būdu atimant galimybę savanoriška veikla užsiimti ribotas finansines galimybes turintiems žmonėms. Todėl nemažiau svarbus tampa ir savanoriškos veiklos pripažinimas ir jos tradicijų tąsa. Reikia pastebėti, kad mūsų šalies kontekste apie savanorystės tradicijas kalbėti dar ankstoka, tačiau, tai, kas jau yra pradėta ir daugiau ar mažiau sėkmingai įgyvendinama, galėtų rasti kažkokį atgarsį ar ryškesnę išraišką ateityje.
Fragmentiškai apžvelgus esamą situaciją tenka pripažinti, kad savanorystė Lietuvoje kol kas tebėra fenomenas, kultūros srityje pasireiškiantis tik epizodiškai. Vienu iš rimtesnių bandymų galėtų būti VEKS savanorių programa (plačiau), kuri sugebėjo pritraukti ne tik 400 lietuvių (daugiausiai moksleivių ir studentų), bet ir užsienio šalių jaunimo, taip užsitikrindama kad ir nedidelią informacijos sklaidą (iš pirmų lūpų) jų namuose. Svarbi VEKS savanorių programos dalis – nedidelis žaismingas leidinukas, propaguojantis savanorišką veiklą kultūros srityje ir bene vienintelis teikiantis išsamią informaciją apie patį savanorystės principą (plačiau). Kaip pastebi VEKS savanorsytės programos organizatoriai, jų suburtos savanorių bendruomenės nariai yra tikrieji savanorystės tradicijos ambasadoriai Lietuvoje. Belieka tikėtis (laukti ar imtis?) panašių iniciatyvų ateityje.
DangRAMI
Pastarieji faktoriai, paneigiantys materialinę asmens naudą ar eliminuojantys galimybę gauti finansinį atlygį, ko gero, yra vieni iš lemiamų, kad šiandieninis Lietuvos savanorių judėjimas (ne tik kultūrinėje sferoje) yra dar gana vangus. Tačiau šios priežastys tikrai nėra vienintelės. Nuostata, kad savanoriavimo reiškinį Lietuvoje stabdo nepakankamos asmens pajamos yra tik iš dalies pagrįstos.
Be abejonės, tokią situaciją lemia ir savanorystės tradicijų nebuvimas. Nors, tiesą sakant, socializmo laikais panašią praktiką buvo bandoma taikyti kolektyvinėse suaugusių (komunistinių) ir vaikų (pionierių ir spaliukų) draugijų veiklose. Tačiau, kaip daugelis prisimena, tuometinis savanorystės modelis buvo menkai pagrįstas laisva valia. Veikiau tai buvo prievolė, imituojanti savanorišką veiklą. Tai ne tik neskatino individo motyvacijos, bet neretai iššaukdavo priešiškumą pačiai veiklai ar net visai egzistuojančiai santvarkai.
Dar viena iš priežasčių galėtų būti pastaraisiais metais gerokai apiblukęs lietuvio, kaip pilietinės visuomenės nario, vaidmuo. Tačiau pastaroji priežastis yra daugiau sietina su pilietinėmis akcijomis ir kt. savanoriška veikla nei jos apraiškomis kultūrinėje sferoje. Todėl šįkart naudingiau būtų aptarti savanoriavimą rinkos ekonomikos sąlygomis, kuomet skatinama žmogaus asmeninė iniciatyva, kylanti iš jo paties pastangų.
Savanorystė – toli gražu ne vien altruistinių paskatų sąlygojama veiklos forma. Ji paprastai grindžiama abipuse (nors ir ne materialia) nauda. Čia nemažiau svarbi tampa gyvenimo kokybė, asmeninis užimtumas, religiniai įsitikinimai, socializacija, siekis įgyti profesinių žinių ar pritaikyti praktiškai jau įgytas ir kt. Pastarieji motyvai neretai tampa svaresniais, apsisprendžiant imtis savanoriškos veiklos, nei poreikis aukotis kitų labui. Todėl galima teigti, kad šiandieninis savanoris siekia ne tik bendruomeninių, bet ir asmeninių tikslų. Nors savanorių programose teigiama, kad kiekvienas kviečiamas daryti tai, ką sugeba geriausiai arba ko norėtų išmokti, nereikėtų pamiršti, kad svarbiausia šiuo atveju išlieka kultūrinės organizacijos interesų sfera, kuri neretu atveju tokiu būdu (bent jau Lietuvoje) bando išspręsti savo finansines problemas. Ko gero nieko čia smerktino nėra. Juk savanoris taip pat turi savų motyvų, kuriuos, dalyvaudamas programoje, įgyja galimybę realizuoti.
Būdama abipusiai naudinga veikla, ne tik skatinanti visuomenės susidomėjimą, bet ir jos aktyvumą, saviraišką ir galbūt, nerealizuotų pomėgių ar norų įgyvendinimą, savanorystė teikia didžiulę naudą tiek individams, tiek ir kultūrinėms organizacijoms. Tinkamai plėtojama ir nuolat tobulinama, ji pajėgi išspręsti ir nemenką dalį socialinių (asmens atžvilgiu) ir finansinių (kultūrinių organizacijų atžvilgiu) problemų. Tačiau, kaip tenka pastebėti, pirmieji savanorystės daigai kultūros sferoje atrodo gana apgailėtinai. Didžia dalimi prie tokios situacijos prisideda ir diskutuotinas LR įstatymas, reglamentuojantis savanoriškus darbus. Šiuo metu vieninteliame galiojančiame “Dėl Savanoriškų darbų atlikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo” įstatyme yra begalė spragų ir klaustukų ne tik savanorišką veiklą norinčioms vystyti organizacijoms, bet ir pageidaujantiems ja užsiimti asmenims (plačiau).
Galbūt todėl lengviausiai į savanorystės lauką priviliojamas jaunimas - moksleiviai ir studentai. Tiesa, šios visuomenės dalies savanoriška veikla yra labiausiai stimuliuojama asmeninių paskatų. Tai – puiki galimybė norintiems pamatyti kūrybinį procesą, jame dalyvauti, iš arčiau susipažinti su renginių ir parodų organizavimu ir t. t.; išbandyti save ir pasitikrinti savo pomėgius; pritaikyti įgytas žinias praktikoje arba papildyti jas naujomis profesinėmis patirtimis; susirasti bendraminčių ir užmegzti naudingus kontaktus. Šiuo metu, kai įsitraukimas į darbo rinką yra sudėtingesnis (daugiau nedirbančiųjų yra jaunų žmonių tarpe), studentai įsijungia į savanorišką veiklą ir siekdami įgyti papildomos patirties bei kvalifikacijos. Be to, neretai savanoriška patirtis tampa pirma būsimos karjeros pakopa, garantuojančia darbo vietą ateityje. Kita vertus, efektyvi savanorių programa sudaro galimybes rasti reikalingos kvalifikacijos žmonių, kompensuoti materialinius nepriteklius. Tai tampa savotiškais mainais, kurių metu kiekviena iš dalyvaujančių pusių gauna didesnę ar mažesnę naudą.
Kiek daugiau altruizmo galima įžvelgti senyvo ar pensijinio amžiaus žmonių veikloje. Šiai visuomenės grupei vykdant savanorišką veiklą didesnis dėmesys skiriamas siekiant socializacijos, visuomenės dėmesio, emocinio pasitenkinimo bei savirealizacijos bendraminčių grupėje. Tačiau Lietuvoje tokia savanorystės forma yra sunkiai įsivaizduojama ne tik dėl sudėtingos pastarųjų žmonių finansinės situacijos, bet ir dėl vyraujančio kritiško požiūrio į patį savanorystės reiškinį. Neretai žmonės jį labiau linkę vertinti kaip vieną iš išnaudojimo formų ir organizacijos problemų sprendimų būdų, nei galimybę būti naudingais kitiems ir t. t. Svarbus dar ir tas faktas, kad ne kiekvienam savanoriui atlyginamos su savanoriška veikla susijusios išlaidos. Tokiu būdu atimant galimybę savanoriška veikla užsiimti ribotas finansines galimybes turintiems žmonėms. Todėl nemažiau svarbus tampa ir savanoriškos veiklos pripažinimas ir jos tradicijų tąsa. Reikia pastebėti, kad mūsų šalies kontekste apie savanorystės tradicijas kalbėti dar ankstoka, tačiau, tai, kas jau yra pradėta ir daugiau ar mažiau sėkmingai įgyvendinama, galėtų rasti kažkokį atgarsį ar ryškesnę išraišką ateityje.
Fragmentiškai apžvelgus esamą situaciją tenka pripažinti, kad savanorystė Lietuvoje kol kas tebėra fenomenas, kultūros srityje pasireiškiantis tik epizodiškai. Vienu iš rimtesnių bandymų galėtų būti VEKS savanorių programa (plačiau), kuri sugebėjo pritraukti ne tik 400 lietuvių (daugiausiai moksleivių ir studentų), bet ir užsienio šalių jaunimo, taip užsitikrindama kad ir nedidelią informacijos sklaidą (iš pirmų lūpų) jų namuose. Svarbi VEKS savanorių programos dalis – nedidelis žaismingas leidinukas, propaguojantis savanorišką veiklą kultūros srityje ir bene vienintelis teikiantis išsamią informaciją apie patį savanorystės principą (plačiau). Kaip pastebi VEKS savanorsytės programos organizatoriai, jų suburtos savanorių bendruomenės nariai yra tikrieji savanorystės tradicijos ambasadoriai Lietuvoje. Belieka tikėtis (laukti ar imtis?) panašių iniciatyvų ateityje.
DangRAMI
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
