Pamąstymai apie lietuvišką teatrą

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą tikėtasi, kad keisis daugelis ekonomikos, politikos sričių, tobulės socialinė, kultūros politika. Naujos galimybės, parama padės siekti tobulumo, kokybės. Tačiau ši nauja struktūra atneša ne tik teigiamas emocijas, bet ir neigiamus veiksnius, stipriai įtakojančius mūsų kultūros pasaulį. Galime tik spėti: gal tai mūsų nelankstumo, nesugebėjimo prisitaikyti problema, gal tiesiog tai mūsų vis dar išlikusios centralizacijos padariniai?
Pirmiausia, atkreipkime dėmesį į tai, kad konkurencija iš vietinės peraugo į globalią. Lietuvoje vyksta užsienio teatro kolektyvų gastrolės (Maskvos baleto trupė), teatre dirba iš kitų šalių atvykę aktoriai, šokėjai (baleto šokėja – Miki Hamanaka). Lietuvių kūrėjai, režisieriai ir atlikėjai (Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, Andželika Cholina) įgauna dar didesnes galimybes dirbti, pasirodyti užsienio valstybėse. Taigi globalizacija turi savus pliusus ir minusus, ji sukelia didesnę konkurenciją, tačiau mokantiems prisitaikyti ir adekvačiai reaguoti į situaciją, tai tampa puikiu žingsniu į priekį. Ši sistema teikia geresnes galimybes, tačiau globali konkurencija yra tokia aktyvi ir su ja reikia sugebėti susidoroti.
Pokyčiai keičia ekonominę, socialinę padėtis pasaulyje. Kinta vartotojų įpročiai, skoniai, išauga jų poreikiai, susidaro įvairesnių spektaklių paklausa, atsižvelgiant į kurią reikia formuoti naują pasiūlą. Norint atrasti ir išlaikyti savo auditoriją, teatras privalo turėti gerą vadybos aparatą, kuris sugebėtų tinkamai pozicionuoti teatrą, rasti išskirtinius jo bruožus ir remiantis jais kurti rinkodaros strategiją. Tokioje padėtyje, netinka trumpalaikiai sprendimai nukreipti į greitą pelną, chaotiškus veiksmus.
Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti keletą tinkama linkme dirbančių pavyzdžių: Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras, Lietuvos Nacionalinis Operos ir Baleto teatras. Šie objektai turi išvystytą vadybos ir rinkodaros strategiją. Deja, mažesniems, regioniniams teatrams yra sunkiau prisitaikyti rinkoje (Valstybinis Jaunimo teatras, Klaipėdos dramos teatras). Lietuvos visuomenei kaip ir daugeliui postsovietinių visuomenių yra būdingas ne įžvalgumas, bet aklumas, ji koncentruoja dėmesį į praeitį, bet ne į ateitį ir taip užblokuoja savo perspektyvas. Tokiems objektams valdyti reikalingi charizmatiški lyderiai, kurie sugebėtų vystyti teatrų veiklą. Pasak E. Hankiss, tai „reformuotos diktatūros“ poreikis.
Jaučiamas akivaizdus sistemos chaosas, naujiems dariniams atsirasti reikia laiko, tačiau šis procesas akivaizdžiai pasistūmėjo į priekį, įkurta Teatro arena, Menų spaustuvė – naujos, nepriklausomos erdvės, kuriose Lietuvos teatro atstovai gali atrasti naujus namus savo kūrybai (Oskaras Koršunovas, Andželika Cholina). Manau, tai ne tik nauja erdvė ieškojimas bet ir žingsnis naujos kultūros vadybos link. Kaip teigia E.Hankiss „chaosas sukuria „communitas“- bendruomenes“, Lietuvoje tai galėtų būti Teatro arena, Menų spaustuvė, jas jungia bendrų siekių dvasia, solidarumas, noras bendradarbiauti. Šie pokyčiai turtina visuomenę, didina jos galimybes, pasirinkimo laisves. Krizė yra postūmis sukurti, atrasti naujoves.
Žinoma, visuomenės nuolat kinta, vyksta savikūros procesas, todėl reikia nuolat ieškoti naujų sprendimų, pateikimo būdų. Teatrui reikalingos ne tik naujos erdvės, bet naujas kūrybiškas požiūris į šią veiklą, nauja vadyba, nauja laikmetį atitinkanti, lanksti strategija.

Rūta

Mano naujas hobis - PINHOLE

Šiame, naujų technologijų amžiuje, juostelinius fotoaparatus pakeitė skaitmeniniai. Tačiau jaunimas grįžta prie juostelių, o aš taip pat, kaip mėgėja fotografuoti, grįžau prie dar senesnio fotografavimo būdo. Išbandžiau - pinhole (angl. adatos skylutė) techniką, kai fotografuoti gali tiesiog pasiėmęs degtukų dėžutę.

Jau dvejus metus svajojau pasidaryti pinhol’o foto kamerą. Pagaliau prisėdau, pasidarbavau ir ją turiu. Pasidaryti šią kamerą buvo iš ties lengva, man prireikė: degtukų dėžutės, pagaliuko, juodos lipnios juostos, gabaliuko folijos, tuščios foto juostelės ir pilnos juostelės. Ir bingo! Turiu fotoaparatą kuris sveria tik kelis šimtus gramų ir rankinėje užima mažai vietos. Dabar pinholas keliauja visur su manimi:)

Kuo jis ypatingas? O gi tuo, kad fotografuojant su šia dėžute, tu nesijauti įspraustas į objektyvo rėmus, bet iš kitos pusės, nežinosi, ar "pagavai" tai ką norėjai. Pinhole idealiai tinka fotografuoti panoraminius vaizdus. Su šia kamera negausite techniškai idealios nuotraukos, tačiau įdomią nuotrauką- taip. Čia nereikia sukti sau galvos apie tikslų išlaikymą ir diafragmos nustatymą, pakanka pasikliauti tokia skale: http://www.pinhole.lt/lt/?pid=3&id=1, ir mėgautis fotografavimo malonumu. O jį tikrai patirsite, kai norėdami nufotografuoti naktinį vaizdą, atidarytą „skylutę – objektyvą“ teks laikyti daugiau nei valandą.



Edūne

Moksleivių akademija - tai...

Ar girdėjote ką nors apie „Moksleivių akademija Civitas“ ? Ne? Tuomet aš pristatysiu Jums, šią akademiją kuri pasisiekimą moksleivių tarpe jau turi trejus metus.

Moksleivių akademija Civitas - tai neformali jaunimo visuomeninio lavinimo mokykla. Jos tikslas - padėti 10-12 klasių moksleiviams geriau suvokti Lietuvos visuomenės ir valstybės problemas, įgyti sąmoningam bei aktyviam pilietiniam gyvenimui reikalingų žinių ir įgūdžių.

Kiekvieną rugsėjį, Pilietinės visuomenės institutas vykdo moksleivių atranką ir labiausiai motyvuoti - patenka į šią akademiją. Akademija vyksta du semestrus: rudenį ir pavasarį, kartą į savaitę. Ką akademija siūlo moksleiviams? Ji siūlo - Lietuvos viešojo gyvenimo studijas pagrįstas praktinėmis politologijos, istorijos, filosofijos, komunikacijos, teisės, menotyros ir kitų sričių žiniomis bei šių sričių pratybomis.

Kaskart moksleiviai čia sutinka vis kitą visuomeninį aktyvų veikėją, su kuriais jie diskutuoja nuo aktualiausių Lietuvos valstybės ir visuomenės problemų, civilizacijų konfliktų, globalizacijos ir tautinių valstybių ateities, istorinės savimonės ir tautinės tapatybės klausimų, pilietinio veikimo praktikų iki žiniasklaidos skaitymo ypatumų, naujausios lietuvių litaratūros, dailės, kino kritinių apžvalgų.

2008-2009 m. jaunimas turėjo galimybę susitikti ir diskutuoti su Švietimo ir mokslo ministru G. Steponavičiumi, VEKS direktoriumi R. Kvietkausku, politikos apžvalgininku A. Raču, D. Kuoliu, dr. K. Girniumi, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriumi H. Mickevičiumi ir dar daug kitų, gerai visuomenei žinomų žmonių.

Gegužės mėnesį, paskutiniame susitikime, buvo atlikta mini apklausa. Moksleivių buvo klausta: Kas Jums patiko Akademijoje ? Ir kas nepatiko?

Atsakymai, kas jiems patiko buvo:

• Išlaikomas balansas tarp politinių bei kultūrinių temų;
• Lektoriai žymūs politikos ir visuomenės veikėjai;
• Kad moderuoti bando ir kolegos iš mūsų tarpo;
• Galimybė klausytis įdomių žmonių, pasisakančių atitinkamais klausimais;
• Diskutuoti, išreikšti savo nuomonę ir požiūrį;
• Kad čia susirenka žmonės turintys savo nuomonę;
• Jauki atmosfera;
• Temos apie Lietuvą.

O tarp nepatinkančių dalykų buvo, tai, kad:

• Kai kurios temos atrodė, nevertos dėmesio, bet lektoriai būdavo puikūs;
• Kad neaktyvus pats jaunimas būdavo;
• Trūko gero moderavimo;
• Trūko interaktyvumo, didesnio tarpusavio bendravimo.

Manau, dėka tokių iniciatyvų ir projektų jaunoji karta išaugs atsakingi ir pilietiški prieš savo visuomenę, gebantis išreikšti savo nuomonę ir ją apginti.

Edūne

Subkultūra, tai tik įvaizdis ?

Visai neseniai teko pabuvoti teminiame vakarėlyje- „subkultūros“, labai nustebau supratus, jog toli gražu ne visi supranta ką reiškia atspindėti tam tikrą subkultūrą?! Priėjau išvados, jog jeigu neesi kažkokios subkultūros atstovas ar bent jau buvęs jos narys, tai yra tikrai pakankamai sunki užduotis atspindėti jos narį! Panaršius po platųjį žiniatinklį gali rasti tikrai daug įvairios informacijos, kaip turėtų atrodyti gotas, pankas, banglas, emo ar dar kokios kitos subkultūros atstovas, bet ar tik įvaizdis padaro tave tos subkultūros nariu? Nes jeigu taip, tai subkultūrą gali keisti beveik kiekvieną dieną, priklausomai nuo nuotaikos, kas man asmeniškai būtų labai patrauklu  Bet, visgi, yra truputėlį kitaip, štai kokį subkultūros aprašymą man pavyko rasti:
„Subkultūros - Tai tam tikra jaunų žmonių grupė, kurie rengiasi ta pačia forma, turi tuos pačius įpročius, renkasi bendrose susitikimo vietose. Tai kas išskiria tokią grupę iš kitų – visų grupės asmenų vienodumas/panašumas. „ Visgi, tai labiau panašu i paauglių grupelę, kurie turi savo tradicinius pasisveikinimus, panašias aprangos detales ir bendrą susitikimo vietą, kažkaip pritrūksta gilumo, ar tai tikrai subkultūra??
Subkultūros paprastai maištauja prieš esančią įprastinę tvarką ir propaguoja tai, kas yra ribojamų taisyklių ir normų: žaidimus, alkoholį, erotinius elementus, skandalus viešumoje, tam tikrų objektų griovimą ar prieštaravimus kai kurioms vertybėms (religinėms, patriotinėms).
Mano manymu, subkultūros nėra ir negali būti išsigelbėjimas nuo vartojimo, nes dažniausiai jos yra apibrėžiamos per vartojimą – aprangos, muzikos stiliaus, idėjų. Subkultūra – socialinė grupė, siūlanti pašaliečiams iš anksto paruoštą vartojimo receptą, kaip būti savimi ir kartu kažko kito dalimi. Ji apsibrėžia save, nustatydama, kas ji tikrai nėra, taip duodama nuorodas tiems, kurie nori tapti kažkokios subkultūros dalimi. Galima pašaipiai žiūrėti į tuos, kurie rengiasi kasdieniškai, dirba kasdieniškus darbus, mąsto kasdieniškai. Galiausiai kitoniškumui pristinga aštresnės vizualinės išraiškos, ir tada tenka užsukti į parduotuvę. Apsilankymas joje – tarsi magiškas bilietas į kontroliuojamo maišto pasaulį. Pvz. „Converse“ bateliai nėra šiaip aprangos detalė, tai galingi ženklai, už kurių vis sunkiau rasti ką nors daugiau, nei komerciją, nors beveik vienodą prekę gali gauti Gariūnų turgavietėje už ženkliai mažesnę kainą, bet čia tave prigauna visagalė reklama, nes tau reikia ne šiaip kažkokių „inkariukų“, o „CONVERSE“, tad ir teks mokėti už reklamą, niekur jau čia nedingsi. Mada kaip socialinio prisitaikymo įrankis nuolatos sugrįžta, žadėdama grakštų įtampos sprendimo būdą – būti masėje ir kartu jaustis individualiai.
Kiekvienas naujas subkultūrų ciklas anksčiau ar vėliau atsispindi masėms skirtų parduotuvių vitrinose, ir taip vis iš naujo skatina „maištauti“. Viena vertus, tarsi siekiama pabėgti nuo būtinybės nuolatos svyruoti pagal mados kūrėjų kaprizus. Kita vertus, priklausymas subkultūrai kartu reiškia ir pasinėrimą į didžiulę stilių įvairovę, bandymą išgyventi įtampoje tarp uniforminio bendrumo ir poreikio išreikšti savo individualybę.



Pagarbiai,
Rasa M.