Pamąstymai apie lietuvišką teatrą

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą tikėtasi, kad keisis daugelis ekonomikos, politikos sričių, tobulės socialinė, kultūros politika. Naujos galimybės, parama padės siekti tobulumo, kokybės. Tačiau ši nauja struktūra atneša ne tik teigiamas emocijas, bet ir neigiamus veiksnius, stipriai įtakojančius mūsų kultūros pasaulį. Galime tik spėti: gal tai mūsų nelankstumo, nesugebėjimo prisitaikyti problema, gal tiesiog tai mūsų vis dar išlikusios centralizacijos padariniai?
Pirmiausia, atkreipkime dėmesį į tai, kad konkurencija iš vietinės peraugo į globalią. Lietuvoje vyksta užsienio teatro kolektyvų gastrolės (Maskvos baleto trupė), teatre dirba iš kitų šalių atvykę aktoriai, šokėjai (baleto šokėja – Miki Hamanaka). Lietuvių kūrėjai, režisieriai ir atlikėjai (Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, Andželika Cholina) įgauna dar didesnes galimybes dirbti, pasirodyti užsienio valstybėse. Taigi globalizacija turi savus pliusus ir minusus, ji sukelia didesnę konkurenciją, tačiau mokantiems prisitaikyti ir adekvačiai reaguoti į situaciją, tai tampa puikiu žingsniu į priekį. Ši sistema teikia geresnes galimybes, tačiau globali konkurencija yra tokia aktyvi ir su ja reikia sugebėti susidoroti.
Pokyčiai keičia ekonominę, socialinę padėtis pasaulyje. Kinta vartotojų įpročiai, skoniai, išauga jų poreikiai, susidaro įvairesnių spektaklių paklausa, atsižvelgiant į kurią reikia formuoti naują pasiūlą. Norint atrasti ir išlaikyti savo auditoriją, teatras privalo turėti gerą vadybos aparatą, kuris sugebėtų tinkamai pozicionuoti teatrą, rasti išskirtinius jo bruožus ir remiantis jais kurti rinkodaros strategiją. Tokioje padėtyje, netinka trumpalaikiai sprendimai nukreipti į greitą pelną, chaotiškus veiksmus.
Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti keletą tinkama linkme dirbančių pavyzdžių: Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras, Lietuvos Nacionalinis Operos ir Baleto teatras. Šie objektai turi išvystytą vadybos ir rinkodaros strategiją. Deja, mažesniems, regioniniams teatrams yra sunkiau prisitaikyti rinkoje (Valstybinis Jaunimo teatras, Klaipėdos dramos teatras). Lietuvos visuomenei kaip ir daugeliui postsovietinių visuomenių yra būdingas ne įžvalgumas, bet aklumas, ji koncentruoja dėmesį į praeitį, bet ne į ateitį ir taip užblokuoja savo perspektyvas. Tokiems objektams valdyti reikalingi charizmatiški lyderiai, kurie sugebėtų vystyti teatrų veiklą. Pasak E. Hankiss, tai „reformuotos diktatūros“ poreikis.
Jaučiamas akivaizdus sistemos chaosas, naujiems dariniams atsirasti reikia laiko, tačiau šis procesas akivaizdžiai pasistūmėjo į priekį, įkurta Teatro arena, Menų spaustuvė – naujos, nepriklausomos erdvės, kuriose Lietuvos teatro atstovai gali atrasti naujus namus savo kūrybai (Oskaras Koršunovas, Andželika Cholina). Manau, tai ne tik nauja erdvė ieškojimas bet ir žingsnis naujos kultūros vadybos link. Kaip teigia E.Hankiss „chaosas sukuria „communitas“- bendruomenes“, Lietuvoje tai galėtų būti Teatro arena, Menų spaustuvė, jas jungia bendrų siekių dvasia, solidarumas, noras bendradarbiauti. Šie pokyčiai turtina visuomenę, didina jos galimybes, pasirinkimo laisves. Krizė yra postūmis sukurti, atrasti naujoves.
Žinoma, visuomenės nuolat kinta, vyksta savikūros procesas, todėl reikia nuolat ieškoti naujų sprendimų, pateikimo būdų. Teatrui reikalingos ne tik naujos erdvės, bet naujas kūrybiškas požiūris į šią veiklą, nauja vadyba, nauja laikmetį atitinkanti, lanksti strategija.

Rūta