Visai neseniai teko pabuvoti teminiame vakarėlyje- „subkultūros“, labai nustebau supratus, jog toli gražu ne visi supranta ką reiškia atspindėti tam tikrą subkultūrą?! Priėjau išvados, jog jeigu neesi kažkokios subkultūros atstovas ar bent jau buvęs jos narys, tai yra tikrai pakankamai sunki užduotis atspindėti jos narį! Panaršius po platųjį žiniatinklį gali rasti tikrai daug įvairios informacijos, kaip turėtų atrodyti gotas, pankas, banglas, emo ar dar kokios kitos subkultūros atstovas, bet ar tik įvaizdis padaro tave tos subkultūros nariu? Nes jeigu taip, tai subkultūrą gali keisti beveik kiekvieną dieną, priklausomai nuo nuotaikos, kas man asmeniškai būtų labai patrauklu Bet, visgi, yra truputėlį kitaip, štai kokį subkultūros aprašymą man pavyko rasti:
„Subkultūros - Tai tam tikra jaunų žmonių grupė, kurie rengiasi ta pačia forma, turi tuos pačius įpročius, renkasi bendrose susitikimo vietose. Tai kas išskiria tokią grupę iš kitų – visų grupės asmenų vienodumas/panašumas. „ Visgi, tai labiau panašu i paauglių grupelę, kurie turi savo tradicinius pasisveikinimus, panašias aprangos detales ir bendrą susitikimo vietą, kažkaip pritrūksta gilumo, ar tai tikrai subkultūra??
Subkultūros paprastai maištauja prieš esančią įprastinę tvarką ir propaguoja tai, kas yra ribojamų taisyklių ir normų: žaidimus, alkoholį, erotinius elementus, skandalus viešumoje, tam tikrų objektų griovimą ar prieštaravimus kai kurioms vertybėms (religinėms, patriotinėms).
Mano manymu, subkultūros nėra ir negali būti išsigelbėjimas nuo vartojimo, nes dažniausiai jos yra apibrėžiamos per vartojimą – aprangos, muzikos stiliaus, idėjų. Subkultūra – socialinė grupė, siūlanti pašaliečiams iš anksto paruoštą vartojimo receptą, kaip būti savimi ir kartu kažko kito dalimi. Ji apsibrėžia save, nustatydama, kas ji tikrai nėra, taip duodama nuorodas tiems, kurie nori tapti kažkokios subkultūros dalimi. Galima pašaipiai žiūrėti į tuos, kurie rengiasi kasdieniškai, dirba kasdieniškus darbus, mąsto kasdieniškai. Galiausiai kitoniškumui pristinga aštresnės vizualinės išraiškos, ir tada tenka užsukti į parduotuvę. Apsilankymas joje – tarsi magiškas bilietas į kontroliuojamo maišto pasaulį. Pvz. „Converse“ bateliai nėra šiaip aprangos detalė, tai galingi ženklai, už kurių vis sunkiau rasti ką nors daugiau, nei komerciją, nors beveik vienodą prekę gali gauti Gariūnų turgavietėje už ženkliai mažesnę kainą, bet čia tave prigauna visagalė reklama, nes tau reikia ne šiaip kažkokių „inkariukų“, o „CONVERSE“, tad ir teks mokėti už reklamą, niekur jau čia nedingsi. Mada kaip socialinio prisitaikymo įrankis nuolatos sugrįžta, žadėdama grakštų įtampos sprendimo būdą – būti masėje ir kartu jaustis individualiai.
Kiekvienas naujas subkultūrų ciklas anksčiau ar vėliau atsispindi masėms skirtų parduotuvių vitrinose, ir taip vis iš naujo skatina „maištauti“. Viena vertus, tarsi siekiama pabėgti nuo būtinybės nuolatos svyruoti pagal mados kūrėjų kaprizus. Kita vertus, priklausymas subkultūrai kartu reiškia ir pasinėrimą į didžiulę stilių įvairovę, bandymą išgyventi įtampoje tarp uniforminio bendrumo ir poreikio išreikšti savo individualybę.
Pagarbiai,
Rasa M.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą