Na, tarkim taip jau įvyko, kad nespėjote užsiregistruoti. Arba neradote draugų, kurie norėtų su jumis žaisti "vaikiškus žaidimus". Arba tiesiog esate per kuklus jų ieškoti.. Nėra ko nusiminti, nes yra dar begalės dalykų, kuriuos čia galima daryti.
Pirmiausiai, aišku, galvoti klausimus. Rekomenduojama apsilankyti žaidimuose ar peržvelgti klausimus puslapyje www.protmusis.info. Svarbiausia, kad klausimas būtų įdomus ir išmąstomas - jam atsakyti neturi reikėti tik sausų žinių. Pavyzdžiui, klausimas kelintais metais įvyko Salaspilio mūšis netinka, nes atsakymui užtenka žinoti datą. O klausimas - kodėl penkioliktąjį amžių galime laikyti nesėkmingiausiu Lietuvos žirgams? :) - visai tinkamas, nes skatinama pamąstyti.
Sugalvotus klausimus siunčiate adresu pm.klausimai@gmail.com. Už jo pasislėpęs dar vienas žmogelis - atrinkinėjantis klausimus žaidimams. Atmetantis netinkamus ir paliekantis tuos, kurie jam pasirodo atitinkantys reikiamą sudėtingumo lygį bei įdomūs.
Labai reikalingi ir vadybinius - marketinginius gebėjimus norintys išnaudoti žmonės - rėmėjų ieškotojai bei "reklameriai" - populiarinantys Protmūšį bei ieškantys prizų komandų apdovanojimams.
Norintys save išbandyti šou versle kviečiami vesti žaidimą, o technologijų specialistai - būti "didžėjais" - Protmušio metu prie kompiuterio sėdintis žmogus, atsakingas už Protmušio klausimų bei atsakymų parodymą, signalo reguliavimą ir pan.
Literatūrinių gebėjimų turintys gali aprašinėti kovas ir pildyti tinklapį, statistikos studentai - atlikti praktiką atlikdami įvairias protmūšiškas analizes (klausimų, žaidėjų, aktyvumo). O fotografijos ar režisūros asai - gaudyti Protmūšio akimirkas pro objektyvo skylutę ir kurti filmukus internetiniam puslapiui.
Reikalinga nemaža ir darbšti komanda, kuri, kaip galima nuspėti, niekuomet pilna nebūna. Todėl jei vakarais neturi ką veikti visad gali parašyti protmusis@gmail.com. Jei jau ne šiame, tai kitame sezone darbo tikrai atsiras.
Inga Nemiega
P.S. Ir dar vienas klausimas: kodėl krikščioniškame mene Dievas vaizduojamas, o štai musulmoniškame - griežtai ne?
2009 m. gegužės 15 d., penktadienis
2009 m. gegužės 11 d., pirmadienis
ŠOKAS AR MENAS?
VŽ "Savaitgalis", 2009 03 20 „Nelietuviškas vamzdžių grožis“ kalbino menotyrininkę Laimą Kreivytę dėl iškilusių karštų diskusijų apie Vlado Urbanavičiaus šiuolaikinę skulptūrą „Krantinės arka“, kuri įrengta šalia Energetikos muziejaus, Vilniuje.
„Visuomenė bruzda – miesto centre , visiems matomoje vietoje iškilo akiai nemalonus surūdijęs vamzdis – tarsi ištrauktas iš kanalizacijos. Laima Kreivytė mano, kad visuomenei labiausiai kliūva skulptūrai parinkta vieta, biudžetas ir – bent iš dalies – estetika. <…> arkos forma kartoja krantinės šlaitą ir netrukdo žmonėms eiti. Be to, Lietuvoje „surūdijusios“ skulptūros – ne naujiena.<…> kūrinys skirtas konkrečiai vietai, į ją atsižvelgiant, - aiškina menotyrininkė. Ji priduria: žiūrėti reikia ne į arką, bet į bendrą vaizdą. <…> „Krantinės arka“ – vienas tų kūrinių, kurie žmones paskatino mąstyti. Dar svarbiau – jis kelia tą „baisųjį“ klausimą: kam iš viso reikalingas šiuolaikinis menas. Apibendrindama p. Kreivytė sako: šiuolaikinis menas – tai įdomus mąstymo apie pasaulį būdas, prie kurio mūsų visuomenė pratusi mažiau nei prie, tarkim teatro, kino ar literatūros. Vizualaus meno būna visokio – svarbiausia, kad būtų įvairovė.
7 meno dienos, 2009 04 06 „Ar miestui reikia šiuolaikinio meno?“ pokalbis su skulptūrų projekto koordinatore Elona Lubyte.
„Šiuo metu pagrindinis kritikos argumentas yra tai, kad skulptūros, kaip laikinas projektas, ekonominės krizės akivaizdoje yra per brangios. Tačiau sumanytas jis buvo kaip ilgalaikis. Labai tikslingai pasirinktos nuošalesnės, ne reprezentacinės, o rekreacinės miesto erdvės. Skulptūros sukurtos iš ilgaamžiškų medžiagų. Urbanavičius ir Antinio darbų konstrukcijos yra sudėtingos, žiūrovo akiai nematomi jų pamatai nenusileidžia funkciniams statiniams (pvz. „Krantinės arkos“ pamatus supilta 24t betono). <…> Liūdniausia, kad „meno ar ne meno“ problema eskaluojama populistiškai, iš anksto supriešinant publiką ir kūrėjus, nepadedant žiūrovui suprasti šiuolaikinio meno prigimtį. Tad nenuostabu, kad visuomenės reakcija nėra tolerantiška. <…> Tenka pripažinti, kad mes, kaip projekto organizatoriai, kiek apleidome švietėjiškus, būsimos publikos ugdymo „namų darbus“. <…> Juk kol kas naujoji Lietuvos kultūros politika neskatina žvelgti į kultūrą, kaip šiuolaikinės ugdymo, formavimo priemonę. Urbanavičiaus „Krantinės arka“ atliepia būtent šį naują, pasikeitusį šiuolaikinio meno vaidmenį. „
„Savo plastinio sprendimo pagrįstumu, mano požiūriu, „Krantinės arka“ prilygsta pernai vasarą Paryžiaus Tiuilri sodų ir Eliziejaus laukų sankirtoje įgyvendintam sumanymui: imperatoriaus Napoleono iš Egipto atgabentą obeliską iš šonų apgaubė dviejų plieninių, surūdijusių puslankių arkų kompozicija. Jų tūriai naujai kadruoja Senos krantinę, jos tiltus, Luvrą, tolumoje šmėžuojančią Triumfo arką ir traukte traukia miesto svečių ir paryžiečių dėmesį.“
7 meno dienos, 2009 03 04, Atviras laiškas.
„Neramu dėl pastaruoju metu valdininkų organizuojamos ir populistinės žiniasklaidos eskaluojamos kampanijos prieš iniciatyvą Neries krantinėje įrengti šiuolaikinės skulptūros ekspoziciją. <…> Visuomenės informacijos priemonėse trūksta laidų, straipsnių, pristatančių šiuolaikinį plačiajai visuomenei. Dailės edukacija vis dar suprantama kaip mokymas piešti o ne suprasti meno kūrinį, sugebėti jį savarankiškai įvertinti. Atsakomybę dėl to turėtų prisiimti ne tik mokyklos, bet ir įvairios kultūros institucijos bei žiniasklaidos priemonės.“
Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narių vardu – Darius Gerasimavičius, pirmininkas.
ŠOKAS AR MENAS?
Neatsitiktinai parinkti vieną tematiką atitinkantys straipsniai apie Vlado Urbanavičiaus šiuolaikinę skulptūrą „Krantinės arka“, kuri įrengta šalia Energetikos muziejaus, Vilniuje. Kalbinti meno lauke dirbantys žmonės. Norėčiau išskirti visur paminėtą, iškilusią problemą: "švietėjiškus, būsimos publikos ugdymo „namų darbus“. <…> Juk kol kas naujoji Lietuvos kultūros politika neskatina žvelgti į kultūrą, kaip šiuolaikinės ugdymo, formavimo priemonę".
Taigi nuo to prasideda būsimų meninių projektų problemos, nes vykdomose programose nėra įtraukiama pažintinė, švietėjiška veikla. Projektų organizatoriai nesuvokia šio stygiaus esmės, juk būtent visuomenės informacijos priemonės skatina žmonių meninio suvokimo ugdymą. Be to būsima publika turi galimybę susipažinti su projekto ideologija, susidaryti išankstinę nuomonę, o kai bus realizuojamas projekto sumanymas materialioje formoje, tada vertinimo kriterijai gali stipriai įtakoti pastaruosius.
Jeigu kalbėsime apie vykdomą šiuolaikinę skulptūros „Krantinės arka“ įrengimo projektą, manau reikia išskirti šiuos programos trūkumus:
- nėra išsamios projekto koncepcijos;
- visuomenė nesupažindinta su projekto ideologija;
- numatytos vietos įrengti skulptūrą pagrįstumas;
„Savo plastinio sprendimo pagrįstumu, mano požiūriu, „Krantinės arka“ prilygsta pernai vasarą Paryžiaus Tiuilri sodų ir Eliziejaus laukų sankirtoje įgyvendintam sumanymui<…>“. E.Lubytė.
Manau, jog šis sugretinimas nėra tolygus savo estetine išraiškos forma. Galbūt toks buvo sumanymas, ar bandoma suskurti panašią aliuziją. <...> "imperatoriaus Napoleono iš Egipto atgabentą obeliską iš šonų apgaubė dviejų plieninių, surūdijusių puslankių arkų kompozicija. Jų tūriai naujai kadruoja Senos krantinę, jos tiltus, Luvrą, tolumoje šmėžuojančią Triumfo arką ir traukte traukia miesto svečių ir paryžiečių dėmesį.“ Tai vienas iš projektų, kuris daug kalbėjo (gal net manifestavo), o gal tokia „Krantinės arkos“ misija šiandieniniame kultūros ir meno kontekste, kur stinga kontakto tarp kuriančių ir vertinančių.
„<…> šiuolaikinis menas – tai įdomus mąstymo apie pasaulį būdas, prie kurio mūsų visuomenė pratusi mažiau nei prie, tarkim teatro, kino ar literatūros“
L. Kreivytė.
Sutinku su šio teiginio autore, nes jaučiu, jog būtent tokio mąstymo plačiajai visuomenei labiausiai trūksta. Nebemokame išlaisvinti savo minčių, pasinerti į vaizduotės pasaulį, be kurio neįsivaizduojama jokia meninė plotmė.
Lija
„Visuomenė bruzda – miesto centre , visiems matomoje vietoje iškilo akiai nemalonus surūdijęs vamzdis – tarsi ištrauktas iš kanalizacijos. Laima Kreivytė mano, kad visuomenei labiausiai kliūva skulptūrai parinkta vieta, biudžetas ir – bent iš dalies – estetika. <…> arkos forma kartoja krantinės šlaitą ir netrukdo žmonėms eiti. Be to, Lietuvoje „surūdijusios“ skulptūros – ne naujiena.<…> kūrinys skirtas konkrečiai vietai, į ją atsižvelgiant, - aiškina menotyrininkė. Ji priduria: žiūrėti reikia ne į arką, bet į bendrą vaizdą. <…> „Krantinės arka“ – vienas tų kūrinių, kurie žmones paskatino mąstyti. Dar svarbiau – jis kelia tą „baisųjį“ klausimą: kam iš viso reikalingas šiuolaikinis menas. Apibendrindama p. Kreivytė sako: šiuolaikinis menas – tai įdomus mąstymo apie pasaulį būdas, prie kurio mūsų visuomenė pratusi mažiau nei prie, tarkim teatro, kino ar literatūros. Vizualaus meno būna visokio – svarbiausia, kad būtų įvairovė.
7 meno dienos, 2009 04 06 „Ar miestui reikia šiuolaikinio meno?“ pokalbis su skulptūrų projekto koordinatore Elona Lubyte.
„Šiuo metu pagrindinis kritikos argumentas yra tai, kad skulptūros, kaip laikinas projektas, ekonominės krizės akivaizdoje yra per brangios. Tačiau sumanytas jis buvo kaip ilgalaikis. Labai tikslingai pasirinktos nuošalesnės, ne reprezentacinės, o rekreacinės miesto erdvės. Skulptūros sukurtos iš ilgaamžiškų medžiagų. Urbanavičius ir Antinio darbų konstrukcijos yra sudėtingos, žiūrovo akiai nematomi jų pamatai nenusileidžia funkciniams statiniams (pvz. „Krantinės arkos“ pamatus supilta 24t betono). <…> Liūdniausia, kad „meno ar ne meno“ problema eskaluojama populistiškai, iš anksto supriešinant publiką ir kūrėjus, nepadedant žiūrovui suprasti šiuolaikinio meno prigimtį. Tad nenuostabu, kad visuomenės reakcija nėra tolerantiška. <…> Tenka pripažinti, kad mes, kaip projekto organizatoriai, kiek apleidome švietėjiškus, būsimos publikos ugdymo „namų darbus“. <…> Juk kol kas naujoji Lietuvos kultūros politika neskatina žvelgti į kultūrą, kaip šiuolaikinės ugdymo, formavimo priemonę. Urbanavičiaus „Krantinės arka“ atliepia būtent šį naują, pasikeitusį šiuolaikinio meno vaidmenį. „
„Savo plastinio sprendimo pagrįstumu, mano požiūriu, „Krantinės arka“ prilygsta pernai vasarą Paryžiaus Tiuilri sodų ir Eliziejaus laukų sankirtoje įgyvendintam sumanymui: imperatoriaus Napoleono iš Egipto atgabentą obeliską iš šonų apgaubė dviejų plieninių, surūdijusių puslankių arkų kompozicija. Jų tūriai naujai kadruoja Senos krantinę, jos tiltus, Luvrą, tolumoje šmėžuojančią Triumfo arką ir traukte traukia miesto svečių ir paryžiečių dėmesį.“
7 meno dienos, 2009 03 04, Atviras laiškas.
„Neramu dėl pastaruoju metu valdininkų organizuojamos ir populistinės žiniasklaidos eskaluojamos kampanijos prieš iniciatyvą Neries krantinėje įrengti šiuolaikinės skulptūros ekspoziciją. <…> Visuomenės informacijos priemonėse trūksta laidų, straipsnių, pristatančių šiuolaikinį plačiajai visuomenei. Dailės edukacija vis dar suprantama kaip mokymas piešti o ne suprasti meno kūrinį, sugebėti jį savarankiškai įvertinti. Atsakomybę dėl to turėtų prisiimti ne tik mokyklos, bet ir įvairios kultūros institucijos bei žiniasklaidos priemonės.“
Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narių vardu – Darius Gerasimavičius, pirmininkas.
ŠOKAS AR MENAS?
Neatsitiktinai parinkti vieną tematiką atitinkantys straipsniai apie Vlado Urbanavičiaus šiuolaikinę skulptūrą „Krantinės arka“, kuri įrengta šalia Energetikos muziejaus, Vilniuje. Kalbinti meno lauke dirbantys žmonės. Norėčiau išskirti visur paminėtą, iškilusią problemą: "švietėjiškus, būsimos publikos ugdymo „namų darbus“. <…> Juk kol kas naujoji Lietuvos kultūros politika neskatina žvelgti į kultūrą, kaip šiuolaikinės ugdymo, formavimo priemonę".
Taigi nuo to prasideda būsimų meninių projektų problemos, nes vykdomose programose nėra įtraukiama pažintinė, švietėjiška veikla. Projektų organizatoriai nesuvokia šio stygiaus esmės, juk būtent visuomenės informacijos priemonės skatina žmonių meninio suvokimo ugdymą. Be to būsima publika turi galimybę susipažinti su projekto ideologija, susidaryti išankstinę nuomonę, o kai bus realizuojamas projekto sumanymas materialioje formoje, tada vertinimo kriterijai gali stipriai įtakoti pastaruosius.
Jeigu kalbėsime apie vykdomą šiuolaikinę skulptūros „Krantinės arka“ įrengimo projektą, manau reikia išskirti šiuos programos trūkumus:
- nėra išsamios projekto koncepcijos;
- visuomenė nesupažindinta su projekto ideologija;
- numatytos vietos įrengti skulptūrą pagrįstumas;
„Savo plastinio sprendimo pagrįstumu, mano požiūriu, „Krantinės arka“ prilygsta pernai vasarą Paryžiaus Tiuilri sodų ir Eliziejaus laukų sankirtoje įgyvendintam sumanymui<…>“. E.Lubytė.
Manau, jog šis sugretinimas nėra tolygus savo estetine išraiškos forma. Galbūt toks buvo sumanymas, ar bandoma suskurti panašią aliuziją. <...> "imperatoriaus Napoleono iš Egipto atgabentą obeliską iš šonų apgaubė dviejų plieninių, surūdijusių puslankių arkų kompozicija. Jų tūriai naujai kadruoja Senos krantinę, jos tiltus, Luvrą, tolumoje šmėžuojančią Triumfo arką ir traukte traukia miesto svečių ir paryžiečių dėmesį.“ Tai vienas iš projektų, kuris daug kalbėjo (gal net manifestavo), o gal tokia „Krantinės arkos“ misija šiandieniniame kultūros ir meno kontekste, kur stinga kontakto tarp kuriančių ir vertinančių.
„<…> šiuolaikinis menas – tai įdomus mąstymo apie pasaulį būdas, prie kurio mūsų visuomenė pratusi mažiau nei prie, tarkim teatro, kino ar literatūros“
L. Kreivytė.
Sutinku su šio teiginio autore, nes jaučiu, jog būtent tokio mąstymo plačiajai visuomenei labiausiai trūksta. Nebemokame išlaisvinti savo minčių, pasinerti į vaizduotės pasaulį, be kurio neįsivaizduojama jokia meninė plotmė.
Lija
2009 m. gegužės 4 d., pirmadienis
Savanoriška veikla – fenomenas Lietuvos kultūriniame gyvenime?
„Savanorystė (voluntariatas) – laisva valia prisiimtos pareigos, atliekant visuomenei naudingą darbą, kuris paprastai būna mažai arba išvis neapmokamas.“ (plačiau)
Pastarieji faktoriai, paneigiantys materialinę asmens naudą ar eliminuojantys galimybę gauti finansinį atlygį, ko gero, yra vieni iš lemiamų, kad šiandieninis Lietuvos savanorių judėjimas (ne tik kultūrinėje sferoje) yra dar gana vangus. Tačiau šios priežastys tikrai nėra vienintelės. Nuostata, kad savanoriavimo reiškinį Lietuvoje stabdo nepakankamos asmens pajamos yra tik iš dalies pagrįstos.
Be abejonės, tokią situaciją lemia ir savanorystės tradicijų nebuvimas. Nors, tiesą sakant, socializmo laikais panašią praktiką buvo bandoma taikyti kolektyvinėse suaugusių (komunistinių) ir vaikų (pionierių ir spaliukų) draugijų veiklose. Tačiau, kaip daugelis prisimena, tuometinis savanorystės modelis buvo menkai pagrįstas laisva valia. Veikiau tai buvo prievolė, imituojanti savanorišką veiklą. Tai ne tik neskatino individo motyvacijos, bet neretai iššaukdavo priešiškumą pačiai veiklai ar net visai egzistuojančiai santvarkai.
Dar viena iš priežasčių galėtų būti pastaraisiais metais gerokai apiblukęs lietuvio, kaip pilietinės visuomenės nario, vaidmuo. Tačiau pastaroji priežastis yra daugiau sietina su pilietinėmis akcijomis ir kt. savanoriška veikla nei jos apraiškomis kultūrinėje sferoje. Todėl šįkart naudingiau būtų aptarti savanoriavimą rinkos ekonomikos sąlygomis, kuomet skatinama žmogaus asmeninė iniciatyva, kylanti iš jo paties pastangų.
Savanorystė – toli gražu ne vien altruistinių paskatų sąlygojama veiklos forma. Ji paprastai grindžiama abipuse (nors ir ne materialia) nauda. Čia nemažiau svarbi tampa gyvenimo kokybė, asmeninis užimtumas, religiniai įsitikinimai, socializacija, siekis įgyti profesinių žinių ar pritaikyti praktiškai jau įgytas ir kt. Pastarieji motyvai neretai tampa svaresniais, apsisprendžiant imtis savanoriškos veiklos, nei poreikis aukotis kitų labui. Todėl galima teigti, kad šiandieninis savanoris siekia ne tik bendruomeninių, bet ir asmeninių tikslų. Nors savanorių programose teigiama, kad kiekvienas kviečiamas daryti tai, ką sugeba geriausiai arba ko norėtų išmokti, nereikėtų pamiršti, kad svarbiausia šiuo atveju išlieka kultūrinės organizacijos interesų sfera, kuri neretu atveju tokiu būdu (bent jau Lietuvoje) bando išspręsti savo finansines problemas. Ko gero nieko čia smerktino nėra. Juk savanoris taip pat turi savų motyvų, kuriuos, dalyvaudamas programoje, įgyja galimybę realizuoti.
Būdama abipusiai naudinga veikla, ne tik skatinanti visuomenės susidomėjimą, bet ir jos aktyvumą, saviraišką ir galbūt, nerealizuotų pomėgių ar norų įgyvendinimą, savanorystė teikia didžiulę naudą tiek individams, tiek ir kultūrinėms organizacijoms. Tinkamai plėtojama ir nuolat tobulinama, ji pajėgi išspręsti ir nemenką dalį socialinių (asmens atžvilgiu) ir finansinių (kultūrinių organizacijų atžvilgiu) problemų. Tačiau, kaip tenka pastebėti, pirmieji savanorystės daigai kultūros sferoje atrodo gana apgailėtinai. Didžia dalimi prie tokios situacijos prisideda ir diskutuotinas LR įstatymas, reglamentuojantis savanoriškus darbus. Šiuo metu vieninteliame galiojančiame “Dėl Savanoriškų darbų atlikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo” įstatyme yra begalė spragų ir klaustukų ne tik savanorišką veiklą norinčioms vystyti organizacijoms, bet ir pageidaujantiems ja užsiimti asmenims (plačiau).
Galbūt todėl lengviausiai į savanorystės lauką priviliojamas jaunimas - moksleiviai ir studentai. Tiesa, šios visuomenės dalies savanoriška veikla yra labiausiai stimuliuojama asmeninių paskatų. Tai – puiki galimybė norintiems pamatyti kūrybinį procesą, jame dalyvauti, iš arčiau susipažinti su renginių ir parodų organizavimu ir t. t.; išbandyti save ir pasitikrinti savo pomėgius; pritaikyti įgytas žinias praktikoje arba papildyti jas naujomis profesinėmis patirtimis; susirasti bendraminčių ir užmegzti naudingus kontaktus. Šiuo metu, kai įsitraukimas į darbo rinką yra sudėtingesnis (daugiau nedirbančiųjų yra jaunų žmonių tarpe), studentai įsijungia į savanorišką veiklą ir siekdami įgyti papildomos patirties bei kvalifikacijos. Be to, neretai savanoriška patirtis tampa pirma būsimos karjeros pakopa, garantuojančia darbo vietą ateityje. Kita vertus, efektyvi savanorių programa sudaro galimybes rasti reikalingos kvalifikacijos žmonių, kompensuoti materialinius nepriteklius. Tai tampa savotiškais mainais, kurių metu kiekviena iš dalyvaujančių pusių gauna didesnę ar mažesnę naudą.
Kiek daugiau altruizmo galima įžvelgti senyvo ar pensijinio amžiaus žmonių veikloje. Šiai visuomenės grupei vykdant savanorišką veiklą didesnis dėmesys skiriamas siekiant socializacijos, visuomenės dėmesio, emocinio pasitenkinimo bei savirealizacijos bendraminčių grupėje. Tačiau Lietuvoje tokia savanorystės forma yra sunkiai įsivaizduojama ne tik dėl sudėtingos pastarųjų žmonių finansinės situacijos, bet ir dėl vyraujančio kritiško požiūrio į patį savanorystės reiškinį. Neretai žmonės jį labiau linkę vertinti kaip vieną iš išnaudojimo formų ir organizacijos problemų sprendimų būdų, nei galimybę būti naudingais kitiems ir t. t. Svarbus dar ir tas faktas, kad ne kiekvienam savanoriui atlyginamos su savanoriška veikla susijusios išlaidos. Tokiu būdu atimant galimybę savanoriška veikla užsiimti ribotas finansines galimybes turintiems žmonėms. Todėl nemažiau svarbus tampa ir savanoriškos veiklos pripažinimas ir jos tradicijų tąsa. Reikia pastebėti, kad mūsų šalies kontekste apie savanorystės tradicijas kalbėti dar ankstoka, tačiau, tai, kas jau yra pradėta ir daugiau ar mažiau sėkmingai įgyvendinama, galėtų rasti kažkokį atgarsį ar ryškesnę išraišką ateityje.
Fragmentiškai apžvelgus esamą situaciją tenka pripažinti, kad savanorystė Lietuvoje kol kas tebėra fenomenas, kultūros srityje pasireiškiantis tik epizodiškai. Vienu iš rimtesnių bandymų galėtų būti VEKS savanorių programa (plačiau), kuri sugebėjo pritraukti ne tik 400 lietuvių (daugiausiai moksleivių ir studentų), bet ir užsienio šalių jaunimo, taip užsitikrindama kad ir nedidelią informacijos sklaidą (iš pirmų lūpų) jų namuose. Svarbi VEKS savanorių programos dalis – nedidelis žaismingas leidinukas, propaguojantis savanorišką veiklą kultūros srityje ir bene vienintelis teikiantis išsamią informaciją apie patį savanorystės principą (plačiau). Kaip pastebi VEKS savanorsytės programos organizatoriai, jų suburtos savanorių bendruomenės nariai yra tikrieji savanorystės tradicijos ambasadoriai Lietuvoje. Belieka tikėtis (laukti ar imtis?) panašių iniciatyvų ateityje.
DangRAMI
Pastarieji faktoriai, paneigiantys materialinę asmens naudą ar eliminuojantys galimybę gauti finansinį atlygį, ko gero, yra vieni iš lemiamų, kad šiandieninis Lietuvos savanorių judėjimas (ne tik kultūrinėje sferoje) yra dar gana vangus. Tačiau šios priežastys tikrai nėra vienintelės. Nuostata, kad savanoriavimo reiškinį Lietuvoje stabdo nepakankamos asmens pajamos yra tik iš dalies pagrįstos.
Be abejonės, tokią situaciją lemia ir savanorystės tradicijų nebuvimas. Nors, tiesą sakant, socializmo laikais panašią praktiką buvo bandoma taikyti kolektyvinėse suaugusių (komunistinių) ir vaikų (pionierių ir spaliukų) draugijų veiklose. Tačiau, kaip daugelis prisimena, tuometinis savanorystės modelis buvo menkai pagrįstas laisva valia. Veikiau tai buvo prievolė, imituojanti savanorišką veiklą. Tai ne tik neskatino individo motyvacijos, bet neretai iššaukdavo priešiškumą pačiai veiklai ar net visai egzistuojančiai santvarkai.
Dar viena iš priežasčių galėtų būti pastaraisiais metais gerokai apiblukęs lietuvio, kaip pilietinės visuomenės nario, vaidmuo. Tačiau pastaroji priežastis yra daugiau sietina su pilietinėmis akcijomis ir kt. savanoriška veikla nei jos apraiškomis kultūrinėje sferoje. Todėl šįkart naudingiau būtų aptarti savanoriavimą rinkos ekonomikos sąlygomis, kuomet skatinama žmogaus asmeninė iniciatyva, kylanti iš jo paties pastangų.
Savanorystė – toli gražu ne vien altruistinių paskatų sąlygojama veiklos forma. Ji paprastai grindžiama abipuse (nors ir ne materialia) nauda. Čia nemažiau svarbi tampa gyvenimo kokybė, asmeninis užimtumas, religiniai įsitikinimai, socializacija, siekis įgyti profesinių žinių ar pritaikyti praktiškai jau įgytas ir kt. Pastarieji motyvai neretai tampa svaresniais, apsisprendžiant imtis savanoriškos veiklos, nei poreikis aukotis kitų labui. Todėl galima teigti, kad šiandieninis savanoris siekia ne tik bendruomeninių, bet ir asmeninių tikslų. Nors savanorių programose teigiama, kad kiekvienas kviečiamas daryti tai, ką sugeba geriausiai arba ko norėtų išmokti, nereikėtų pamiršti, kad svarbiausia šiuo atveju išlieka kultūrinės organizacijos interesų sfera, kuri neretu atveju tokiu būdu (bent jau Lietuvoje) bando išspręsti savo finansines problemas. Ko gero nieko čia smerktino nėra. Juk savanoris taip pat turi savų motyvų, kuriuos, dalyvaudamas programoje, įgyja galimybę realizuoti.
Būdama abipusiai naudinga veikla, ne tik skatinanti visuomenės susidomėjimą, bet ir jos aktyvumą, saviraišką ir galbūt, nerealizuotų pomėgių ar norų įgyvendinimą, savanorystė teikia didžiulę naudą tiek individams, tiek ir kultūrinėms organizacijoms. Tinkamai plėtojama ir nuolat tobulinama, ji pajėgi išspręsti ir nemenką dalį socialinių (asmens atžvilgiu) ir finansinių (kultūrinių organizacijų atžvilgiu) problemų. Tačiau, kaip tenka pastebėti, pirmieji savanorystės daigai kultūros sferoje atrodo gana apgailėtinai. Didžia dalimi prie tokios situacijos prisideda ir diskutuotinas LR įstatymas, reglamentuojantis savanoriškus darbus. Šiuo metu vieninteliame galiojančiame “Dėl Savanoriškų darbų atlikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo” įstatyme yra begalė spragų ir klaustukų ne tik savanorišką veiklą norinčioms vystyti organizacijoms, bet ir pageidaujantiems ja užsiimti asmenims (plačiau).
Galbūt todėl lengviausiai į savanorystės lauką priviliojamas jaunimas - moksleiviai ir studentai. Tiesa, šios visuomenės dalies savanoriška veikla yra labiausiai stimuliuojama asmeninių paskatų. Tai – puiki galimybė norintiems pamatyti kūrybinį procesą, jame dalyvauti, iš arčiau susipažinti su renginių ir parodų organizavimu ir t. t.; išbandyti save ir pasitikrinti savo pomėgius; pritaikyti įgytas žinias praktikoje arba papildyti jas naujomis profesinėmis patirtimis; susirasti bendraminčių ir užmegzti naudingus kontaktus. Šiuo metu, kai įsitraukimas į darbo rinką yra sudėtingesnis (daugiau nedirbančiųjų yra jaunų žmonių tarpe), studentai įsijungia į savanorišką veiklą ir siekdami įgyti papildomos patirties bei kvalifikacijos. Be to, neretai savanoriška patirtis tampa pirma būsimos karjeros pakopa, garantuojančia darbo vietą ateityje. Kita vertus, efektyvi savanorių programa sudaro galimybes rasti reikalingos kvalifikacijos žmonių, kompensuoti materialinius nepriteklius. Tai tampa savotiškais mainais, kurių metu kiekviena iš dalyvaujančių pusių gauna didesnę ar mažesnę naudą.
Kiek daugiau altruizmo galima įžvelgti senyvo ar pensijinio amžiaus žmonių veikloje. Šiai visuomenės grupei vykdant savanorišką veiklą didesnis dėmesys skiriamas siekiant socializacijos, visuomenės dėmesio, emocinio pasitenkinimo bei savirealizacijos bendraminčių grupėje. Tačiau Lietuvoje tokia savanorystės forma yra sunkiai įsivaizduojama ne tik dėl sudėtingos pastarųjų žmonių finansinės situacijos, bet ir dėl vyraujančio kritiško požiūrio į patį savanorystės reiškinį. Neretai žmonės jį labiau linkę vertinti kaip vieną iš išnaudojimo formų ir organizacijos problemų sprendimų būdų, nei galimybę būti naudingais kitiems ir t. t. Svarbus dar ir tas faktas, kad ne kiekvienam savanoriui atlyginamos su savanoriška veikla susijusios išlaidos. Tokiu būdu atimant galimybę savanoriška veikla užsiimti ribotas finansines galimybes turintiems žmonėms. Todėl nemažiau svarbus tampa ir savanoriškos veiklos pripažinimas ir jos tradicijų tąsa. Reikia pastebėti, kad mūsų šalies kontekste apie savanorystės tradicijas kalbėti dar ankstoka, tačiau, tai, kas jau yra pradėta ir daugiau ar mažiau sėkmingai įgyvendinama, galėtų rasti kažkokį atgarsį ar ryškesnę išraišką ateityje.
Fragmentiškai apžvelgus esamą situaciją tenka pripažinti, kad savanorystė Lietuvoje kol kas tebėra fenomenas, kultūros srityje pasireiškiantis tik epizodiškai. Vienu iš rimtesnių bandymų galėtų būti VEKS savanorių programa (plačiau), kuri sugebėjo pritraukti ne tik 400 lietuvių (daugiausiai moksleivių ir studentų), bet ir užsienio šalių jaunimo, taip užsitikrindama kad ir nedidelią informacijos sklaidą (iš pirmų lūpų) jų namuose. Svarbi VEKS savanorių programos dalis – nedidelis žaismingas leidinukas, propaguojantis savanorišką veiklą kultūros srityje ir bene vienintelis teikiantis išsamią informaciją apie patį savanorystės principą (plačiau). Kaip pastebi VEKS savanorsytės programos organizatoriai, jų suburtos savanorių bendruomenės nariai yra tikrieji savanorystės tradicijos ambasadoriai Lietuvoje. Belieka tikėtis (laukti ar imtis?) panašių iniciatyvų ateityje.
DangRAMI
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
