„Savanorystė (voluntariatas) – laisva valia prisiimtos pareigos, atliekant visuomenei naudingą darbą, kuris paprastai būna mažai arba išvis neapmokamas.“ (plačiau)
Pastarieji faktoriai, paneigiantys materialinę asmens naudą ar eliminuojantys galimybę gauti finansinį atlygį, ko gero, yra vieni iš lemiamų, kad šiandieninis Lietuvos savanorių judėjimas (ne tik kultūrinėje sferoje) yra dar gana vangus. Tačiau šios priežastys tikrai nėra vienintelės. Nuostata, kad savanoriavimo reiškinį Lietuvoje stabdo nepakankamos asmens pajamos yra tik iš dalies pagrįstos.
Be abejonės, tokią situaciją lemia ir savanorystės tradicijų nebuvimas. Nors, tiesą sakant, socializmo laikais panašią praktiką buvo bandoma taikyti kolektyvinėse suaugusių (komunistinių) ir vaikų (pionierių ir spaliukų) draugijų veiklose. Tačiau, kaip daugelis prisimena, tuometinis savanorystės modelis buvo menkai pagrįstas laisva valia. Veikiau tai buvo prievolė, imituojanti savanorišką veiklą. Tai ne tik neskatino individo motyvacijos, bet neretai iššaukdavo priešiškumą pačiai veiklai ar net visai egzistuojančiai santvarkai.
Dar viena iš priežasčių galėtų būti pastaraisiais metais gerokai apiblukęs lietuvio, kaip pilietinės visuomenės nario, vaidmuo. Tačiau pastaroji priežastis yra daugiau sietina su pilietinėmis akcijomis ir kt. savanoriška veikla nei jos apraiškomis kultūrinėje sferoje. Todėl šįkart naudingiau būtų aptarti savanoriavimą rinkos ekonomikos sąlygomis, kuomet skatinama žmogaus asmeninė iniciatyva, kylanti iš jo paties pastangų.
Savanorystė – toli gražu ne vien altruistinių paskatų sąlygojama veiklos forma. Ji paprastai grindžiama abipuse (nors ir ne materialia) nauda. Čia nemažiau svarbi tampa gyvenimo kokybė, asmeninis užimtumas, religiniai įsitikinimai, socializacija, siekis įgyti profesinių žinių ar pritaikyti praktiškai jau įgytas ir kt. Pastarieji motyvai neretai tampa svaresniais, apsisprendžiant imtis savanoriškos veiklos, nei poreikis aukotis kitų labui. Todėl galima teigti, kad šiandieninis savanoris siekia ne tik bendruomeninių, bet ir asmeninių tikslų. Nors savanorių programose teigiama, kad kiekvienas kviečiamas daryti tai, ką sugeba geriausiai arba ko norėtų išmokti, nereikėtų pamiršti, kad svarbiausia šiuo atveju išlieka kultūrinės organizacijos interesų sfera, kuri neretu atveju tokiu būdu (bent jau Lietuvoje) bando išspręsti savo finansines problemas. Ko gero nieko čia smerktino nėra. Juk savanoris taip pat turi savų motyvų, kuriuos, dalyvaudamas programoje, įgyja galimybę realizuoti.
Būdama abipusiai naudinga veikla, ne tik skatinanti visuomenės susidomėjimą, bet ir jos aktyvumą, saviraišką ir galbūt, nerealizuotų pomėgių ar norų įgyvendinimą, savanorystė teikia didžiulę naudą tiek individams, tiek ir kultūrinėms organizacijoms. Tinkamai plėtojama ir nuolat tobulinama, ji pajėgi išspręsti ir nemenką dalį socialinių (asmens atžvilgiu) ir finansinių (kultūrinių organizacijų atžvilgiu) problemų. Tačiau, kaip tenka pastebėti, pirmieji savanorystės daigai kultūros sferoje atrodo gana apgailėtinai. Didžia dalimi prie tokios situacijos prisideda ir diskutuotinas LR įstatymas, reglamentuojantis savanoriškus darbus. Šiuo metu vieninteliame galiojančiame “Dėl Savanoriškų darbų atlikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo” įstatyme yra begalė spragų ir klaustukų ne tik savanorišką veiklą norinčioms vystyti organizacijoms, bet ir pageidaujantiems ja užsiimti asmenims (plačiau).
Galbūt todėl lengviausiai į savanorystės lauką priviliojamas jaunimas - moksleiviai ir studentai. Tiesa, šios visuomenės dalies savanoriška veikla yra labiausiai stimuliuojama asmeninių paskatų. Tai – puiki galimybė norintiems pamatyti kūrybinį procesą, jame dalyvauti, iš arčiau susipažinti su renginių ir parodų organizavimu ir t. t.; išbandyti save ir pasitikrinti savo pomėgius; pritaikyti įgytas žinias praktikoje arba papildyti jas naujomis profesinėmis patirtimis; susirasti bendraminčių ir užmegzti naudingus kontaktus. Šiuo metu, kai įsitraukimas į darbo rinką yra sudėtingesnis (daugiau nedirbančiųjų yra jaunų žmonių tarpe), studentai įsijungia į savanorišką veiklą ir siekdami įgyti papildomos patirties bei kvalifikacijos. Be to, neretai savanoriška patirtis tampa pirma būsimos karjeros pakopa, garantuojančia darbo vietą ateityje. Kita vertus, efektyvi savanorių programa sudaro galimybes rasti reikalingos kvalifikacijos žmonių, kompensuoti materialinius nepriteklius. Tai tampa savotiškais mainais, kurių metu kiekviena iš dalyvaujančių pusių gauna didesnę ar mažesnę naudą.
Kiek daugiau altruizmo galima įžvelgti senyvo ar pensijinio amžiaus žmonių veikloje. Šiai visuomenės grupei vykdant savanorišką veiklą didesnis dėmesys skiriamas siekiant socializacijos, visuomenės dėmesio, emocinio pasitenkinimo bei savirealizacijos bendraminčių grupėje. Tačiau Lietuvoje tokia savanorystės forma yra sunkiai įsivaizduojama ne tik dėl sudėtingos pastarųjų žmonių finansinės situacijos, bet ir dėl vyraujančio kritiško požiūrio į patį savanorystės reiškinį. Neretai žmonės jį labiau linkę vertinti kaip vieną iš išnaudojimo formų ir organizacijos problemų sprendimų būdų, nei galimybę būti naudingais kitiems ir t. t. Svarbus dar ir tas faktas, kad ne kiekvienam savanoriui atlyginamos su savanoriška veikla susijusios išlaidos. Tokiu būdu atimant galimybę savanoriška veikla užsiimti ribotas finansines galimybes turintiems žmonėms. Todėl nemažiau svarbus tampa ir savanoriškos veiklos pripažinimas ir jos tradicijų tąsa. Reikia pastebėti, kad mūsų šalies kontekste apie savanorystės tradicijas kalbėti dar ankstoka, tačiau, tai, kas jau yra pradėta ir daugiau ar mažiau sėkmingai įgyvendinama, galėtų rasti kažkokį atgarsį ar ryškesnę išraišką ateityje.
Fragmentiškai apžvelgus esamą situaciją tenka pripažinti, kad savanorystė Lietuvoje kol kas tebėra fenomenas, kultūros srityje pasireiškiantis tik epizodiškai. Vienu iš rimtesnių bandymų galėtų būti VEKS savanorių programa (plačiau), kuri sugebėjo pritraukti ne tik 400 lietuvių (daugiausiai moksleivių ir studentų), bet ir užsienio šalių jaunimo, taip užsitikrindama kad ir nedidelią informacijos sklaidą (iš pirmų lūpų) jų namuose. Svarbi VEKS savanorių programos dalis – nedidelis žaismingas leidinukas, propaguojantis savanorišką veiklą kultūros srityje ir bene vienintelis teikiantis išsamią informaciją apie patį savanorystės principą (plačiau). Kaip pastebi VEKS savanorsytės programos organizatoriai, jų suburtos savanorių bendruomenės nariai yra tikrieji savanorystės tradicijos ambasadoriai Lietuvoje. Belieka tikėtis (laukti ar imtis?) panašių iniciatyvų ateityje.
DangRAMI
Pastarieji faktoriai, paneigiantys materialinę asmens naudą ar eliminuojantys galimybę gauti finansinį atlygį, ko gero, yra vieni iš lemiamų, kad šiandieninis Lietuvos savanorių judėjimas (ne tik kultūrinėje sferoje) yra dar gana vangus. Tačiau šios priežastys tikrai nėra vienintelės. Nuostata, kad savanoriavimo reiškinį Lietuvoje stabdo nepakankamos asmens pajamos yra tik iš dalies pagrįstos.
Be abejonės, tokią situaciją lemia ir savanorystės tradicijų nebuvimas. Nors, tiesą sakant, socializmo laikais panašią praktiką buvo bandoma taikyti kolektyvinėse suaugusių (komunistinių) ir vaikų (pionierių ir spaliukų) draugijų veiklose. Tačiau, kaip daugelis prisimena, tuometinis savanorystės modelis buvo menkai pagrįstas laisva valia. Veikiau tai buvo prievolė, imituojanti savanorišką veiklą. Tai ne tik neskatino individo motyvacijos, bet neretai iššaukdavo priešiškumą pačiai veiklai ar net visai egzistuojančiai santvarkai.
Dar viena iš priežasčių galėtų būti pastaraisiais metais gerokai apiblukęs lietuvio, kaip pilietinės visuomenės nario, vaidmuo. Tačiau pastaroji priežastis yra daugiau sietina su pilietinėmis akcijomis ir kt. savanoriška veikla nei jos apraiškomis kultūrinėje sferoje. Todėl šįkart naudingiau būtų aptarti savanoriavimą rinkos ekonomikos sąlygomis, kuomet skatinama žmogaus asmeninė iniciatyva, kylanti iš jo paties pastangų.
Savanorystė – toli gražu ne vien altruistinių paskatų sąlygojama veiklos forma. Ji paprastai grindžiama abipuse (nors ir ne materialia) nauda. Čia nemažiau svarbi tampa gyvenimo kokybė, asmeninis užimtumas, religiniai įsitikinimai, socializacija, siekis įgyti profesinių žinių ar pritaikyti praktiškai jau įgytas ir kt. Pastarieji motyvai neretai tampa svaresniais, apsisprendžiant imtis savanoriškos veiklos, nei poreikis aukotis kitų labui. Todėl galima teigti, kad šiandieninis savanoris siekia ne tik bendruomeninių, bet ir asmeninių tikslų. Nors savanorių programose teigiama, kad kiekvienas kviečiamas daryti tai, ką sugeba geriausiai arba ko norėtų išmokti, nereikėtų pamiršti, kad svarbiausia šiuo atveju išlieka kultūrinės organizacijos interesų sfera, kuri neretu atveju tokiu būdu (bent jau Lietuvoje) bando išspręsti savo finansines problemas. Ko gero nieko čia smerktino nėra. Juk savanoris taip pat turi savų motyvų, kuriuos, dalyvaudamas programoje, įgyja galimybę realizuoti.
Būdama abipusiai naudinga veikla, ne tik skatinanti visuomenės susidomėjimą, bet ir jos aktyvumą, saviraišką ir galbūt, nerealizuotų pomėgių ar norų įgyvendinimą, savanorystė teikia didžiulę naudą tiek individams, tiek ir kultūrinėms organizacijoms. Tinkamai plėtojama ir nuolat tobulinama, ji pajėgi išspręsti ir nemenką dalį socialinių (asmens atžvilgiu) ir finansinių (kultūrinių organizacijų atžvilgiu) problemų. Tačiau, kaip tenka pastebėti, pirmieji savanorystės daigai kultūros sferoje atrodo gana apgailėtinai. Didžia dalimi prie tokios situacijos prisideda ir diskutuotinas LR įstatymas, reglamentuojantis savanoriškus darbus. Šiuo metu vieninteliame galiojančiame “Dėl Savanoriškų darbų atlikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo” įstatyme yra begalė spragų ir klaustukų ne tik savanorišką veiklą norinčioms vystyti organizacijoms, bet ir pageidaujantiems ja užsiimti asmenims (plačiau).
Galbūt todėl lengviausiai į savanorystės lauką priviliojamas jaunimas - moksleiviai ir studentai. Tiesa, šios visuomenės dalies savanoriška veikla yra labiausiai stimuliuojama asmeninių paskatų. Tai – puiki galimybė norintiems pamatyti kūrybinį procesą, jame dalyvauti, iš arčiau susipažinti su renginių ir parodų organizavimu ir t. t.; išbandyti save ir pasitikrinti savo pomėgius; pritaikyti įgytas žinias praktikoje arba papildyti jas naujomis profesinėmis patirtimis; susirasti bendraminčių ir užmegzti naudingus kontaktus. Šiuo metu, kai įsitraukimas į darbo rinką yra sudėtingesnis (daugiau nedirbančiųjų yra jaunų žmonių tarpe), studentai įsijungia į savanorišką veiklą ir siekdami įgyti papildomos patirties bei kvalifikacijos. Be to, neretai savanoriška patirtis tampa pirma būsimos karjeros pakopa, garantuojančia darbo vietą ateityje. Kita vertus, efektyvi savanorių programa sudaro galimybes rasti reikalingos kvalifikacijos žmonių, kompensuoti materialinius nepriteklius. Tai tampa savotiškais mainais, kurių metu kiekviena iš dalyvaujančių pusių gauna didesnę ar mažesnę naudą.
Kiek daugiau altruizmo galima įžvelgti senyvo ar pensijinio amžiaus žmonių veikloje. Šiai visuomenės grupei vykdant savanorišką veiklą didesnis dėmesys skiriamas siekiant socializacijos, visuomenės dėmesio, emocinio pasitenkinimo bei savirealizacijos bendraminčių grupėje. Tačiau Lietuvoje tokia savanorystės forma yra sunkiai įsivaizduojama ne tik dėl sudėtingos pastarųjų žmonių finansinės situacijos, bet ir dėl vyraujančio kritiško požiūrio į patį savanorystės reiškinį. Neretai žmonės jį labiau linkę vertinti kaip vieną iš išnaudojimo formų ir organizacijos problemų sprendimų būdų, nei galimybę būti naudingais kitiems ir t. t. Svarbus dar ir tas faktas, kad ne kiekvienam savanoriui atlyginamos su savanoriška veikla susijusios išlaidos. Tokiu būdu atimant galimybę savanoriška veikla užsiimti ribotas finansines galimybes turintiems žmonėms. Todėl nemažiau svarbus tampa ir savanoriškos veiklos pripažinimas ir jos tradicijų tąsa. Reikia pastebėti, kad mūsų šalies kontekste apie savanorystės tradicijas kalbėti dar ankstoka, tačiau, tai, kas jau yra pradėta ir daugiau ar mažiau sėkmingai įgyvendinama, galėtų rasti kažkokį atgarsį ar ryškesnę išraišką ateityje.
Fragmentiškai apžvelgus esamą situaciją tenka pripažinti, kad savanorystė Lietuvoje kol kas tebėra fenomenas, kultūros srityje pasireiškiantis tik epizodiškai. Vienu iš rimtesnių bandymų galėtų būti VEKS savanorių programa (plačiau), kuri sugebėjo pritraukti ne tik 400 lietuvių (daugiausiai moksleivių ir studentų), bet ir užsienio šalių jaunimo, taip užsitikrindama kad ir nedidelią informacijos sklaidą (iš pirmų lūpų) jų namuose. Svarbi VEKS savanorių programos dalis – nedidelis žaismingas leidinukas, propaguojantis savanorišką veiklą kultūros srityje ir bene vienintelis teikiantis išsamią informaciją apie patį savanorystės principą (plačiau). Kaip pastebi VEKS savanorsytės programos organizatoriai, jų suburtos savanorių bendruomenės nariai yra tikrieji savanorystės tradicijos ambasadoriai Lietuvoje. Belieka tikėtis (laukti ar imtis?) panašių iniciatyvų ateityje.
DangRAMI
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą