ŠOKAS AR MENAS?

VŽ "Savaitgalis", 2009 03 20 „Nelietuviškas vamzdžių grožis“ kalbino menotyrininkę Laimą Kreivytę dėl iškilusių karštų diskusijų apie Vlado Urbanavičiaus šiuolaikinę skulptūrą „Krantinės arka“, kuri įrengta šalia Energetikos muziejaus, Vilniuje.
„Visuomenė bruzda – miesto centre , visiems matomoje vietoje iškilo akiai nemalonus surūdijęs vamzdis – tarsi ištrauktas iš kanalizacijos. Laima Kreivytė mano, kad visuomenei labiausiai kliūva skulptūrai parinkta vieta, biudžetas ir – bent iš dalies – estetika. <…> arkos forma kartoja krantinės šlaitą ir netrukdo žmonėms eiti. Be to, Lietuvoje „surūdijusios“ skulptūros – ne naujiena.<…> kūrinys skirtas konkrečiai vietai, į ją atsižvelgiant, - aiškina menotyrininkė. Ji priduria: žiūrėti reikia ne į arką, bet į bendrą vaizdą. <…> „Krantinės arka“ – vienas tų kūrinių, kurie žmones paskatino mąstyti. Dar svarbiau – jis kelia tą „baisųjį“ klausimą: kam iš viso reikalingas šiuolaikinis menas. Apibendrindama p. Kreivytė sako: šiuolaikinis menas – tai įdomus mąstymo apie pasaulį būdas, prie kurio mūsų visuomenė pratusi mažiau nei prie, tarkim teatro, kino ar literatūros. Vizualaus meno būna visokio – svarbiausia, kad būtų įvairovė.

7 meno dienos, 2009 04 06 „Ar miestui reikia šiuolaikinio meno?“ pokalbis su skulptūrų projekto koordinatore Elona Lubyte.
„Šiuo metu pagrindinis kritikos argumentas yra tai, kad skulptūros, kaip laikinas projektas, ekonominės krizės akivaizdoje yra per brangios. Tačiau sumanytas jis buvo kaip ilgalaikis. Labai tikslingai pasirinktos nuošalesnės, ne reprezentacinės, o rekreacinės miesto erdvės. Skulptūros sukurtos iš ilgaamžiškų medžiagų. Urbanavičius ir Antinio darbų konstrukcijos yra sudėtingos, žiūrovo akiai nematomi jų pamatai nenusileidžia funkciniams statiniams (pvz. „Krantinės arkos“ pamatus supilta 24t betono). <…> Liūdniausia, kad „meno ar ne meno“ problema eskaluojama populistiškai, iš anksto supriešinant publiką ir kūrėjus, nepadedant žiūrovui suprasti šiuolaikinio meno prigimtį. Tad nenuostabu, kad visuomenės reakcija nėra tolerantiška. <…> Tenka pripažinti, kad mes, kaip projekto organizatoriai, kiek apleidome švietėjiškus, būsimos publikos ugdymo „namų darbus“. <…> Juk kol kas naujoji Lietuvos kultūros politika neskatina žvelgti į kultūrą, kaip šiuolaikinės ugdymo, formavimo priemonę. Urbanavičiaus „Krantinės arka“ atliepia būtent šį naują, pasikeitusį šiuolaikinio meno vaidmenį. „
„Savo plastinio sprendimo pagrįstumu, mano požiūriu, „Krantinės arka“ prilygsta pernai vasarą Paryžiaus Tiuilri sodų ir Eliziejaus laukų sankirtoje įgyvendintam sumanymui: imperatoriaus Napoleono iš Egipto atgabentą obeliską iš šonų apgaubė dviejų plieninių, surūdijusių puslankių arkų kompozicija. Jų tūriai naujai kadruoja Senos krantinę, jos tiltus, Luvrą, tolumoje šmėžuojančią Triumfo arką ir traukte traukia miesto svečių ir paryžiečių dėmesį.“

7 meno dienos, 2009 03 04, Atviras laiškas.
„Neramu dėl pastaruoju metu valdininkų organizuojamos ir populistinės žiniasklaidos eskaluojamos kampanijos prieš iniciatyvą Neries krantinėje įrengti šiuolaikinės skulptūros ekspoziciją. <…> Visuomenės informacijos priemonėse trūksta laidų, straipsnių, pristatančių šiuolaikinį plačiajai visuomenei. Dailės edukacija vis dar suprantama kaip mokymas piešti o ne suprasti meno kūrinį, sugebėti jį savarankiškai įvertinti. Atsakomybę dėl to turėtų prisiimti ne tik mokyklos, bet ir įvairios kultūros institucijos bei žiniasklaidos priemonės.“
Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narių vardu – Darius Gerasimavičius, pirmininkas.


ŠOKAS AR MENAS?

Neatsitiktinai parinkti vieną tematiką atitinkantys straipsniai apie Vlado Urbanavičiaus šiuolaikinę skulptūrą „Krantinės arka“, kuri įrengta šalia Energetikos muziejaus, Vilniuje. Kalbinti meno lauke dirbantys žmonės. Norėčiau išskirti visur paminėtą, iškilusią problemą: "švietėjiškus, būsimos publikos ugdymo „namų darbus“. <…> Juk kol kas naujoji Lietuvos kultūros politika neskatina žvelgti į kultūrą, kaip šiuolaikinės ugdymo, formavimo priemonę".
Taigi nuo to prasideda būsimų meninių projektų problemos, nes vykdomose programose nėra įtraukiama pažintinė, švietėjiška veikla. Projektų organizatoriai nesuvokia šio stygiaus esmės, juk būtent visuomenės informacijos priemonės skatina žmonių meninio suvokimo ugdymą. Be to būsima publika turi galimybę susipažinti su projekto ideologija, susidaryti išankstinę nuomonę, o kai bus realizuojamas projekto sumanymas materialioje formoje, tada vertinimo kriterijai gali stipriai įtakoti pastaruosius.
Jeigu kalbėsime apie vykdomą šiuolaikinę skulptūros „Krantinės arka“ įrengimo projektą, manau reikia išskirti šiuos programos trūkumus:
- nėra išsamios projekto koncepcijos;
- visuomenė nesupažindinta su projekto ideologija;
- numatytos vietos įrengti skulptūrą pagrįstumas;

„Savo plastinio sprendimo pagrįstumu, mano požiūriu, „Krantinės arka“ prilygsta pernai vasarą Paryžiaus Tiuilri sodų ir Eliziejaus laukų sankirtoje įgyvendintam sumanymui<…>“. E.Lubytė.
Manau, jog šis sugretinimas nėra tolygus savo estetine išraiškos forma. Galbūt toks buvo sumanymas, ar bandoma suskurti panašią aliuziją. <...> "imperatoriaus Napoleono iš Egipto atgabentą obeliską iš šonų apgaubė dviejų plieninių, surūdijusių puslankių arkų kompozicija. Jų tūriai naujai kadruoja Senos krantinę, jos tiltus, Luvrą, tolumoje šmėžuojančią Triumfo arką ir traukte traukia miesto svečių ir paryžiečių dėmesį.“ Tai vienas iš projektų, kuris daug kalbėjo (gal net manifestavo), o gal tokia „Krantinės arkos“ misija šiandieniniame kultūros ir meno kontekste, kur stinga kontakto tarp kuriančių ir vertinančių.
„<…> šiuolaikinis menas – tai įdomus mąstymo apie pasaulį būdas, prie kurio mūsų visuomenė pratusi mažiau nei prie, tarkim teatro, kino ar literatūros“
L. Kreivytė.
Sutinku su šio teiginio autore, nes jaučiu, jog būtent tokio mąstymo plačiajai visuomenei labiausiai trūksta. Nebemokame išlaisvinti savo minčių, pasinerti į vaizduotės pasaulį, be kurio neįsivaizduojama jokia meninė plotmė.

Lija