Ne silpnų nervų skaitytojams

Penkiasdešimt mažų šunyčių nudirtais kailiais konteineryje?
Ne, tai ne kadras iš siaubo filmo. Tai realybė Lietuvoje: htttp://www.lese.lt/lt/spaudos_nauj/news.2175
Prisipažinsiu, verkiau skaitydama šį straipsnį. Verkiau iš bejėgiškumo ir gėdos. Man gėda už tuos, kuriems gyvybė ir kito skausmas nieko nereiškia. Už tuos, kurie gyvena šalia šių išgamų, bet ramesnio gyvenimo vardan „nieko nepastebi“. Taip pat už tuos, kurie perka ir nešioja iš šių šuniukų kailių pagamintas pirštines ar apykakles.
Be abejonės, atsiras prieštaraujančių tokiam atviram straipsnio turiniui, kuris neva skirtas tik šokiruoti. Vis tik, pasaulinių gyvūnų apsaugos organizacijų patirtis rodo, kad informacija pasiekia tikslą, t.y. žiūrovo sąmonę, tik tuomet, kai turi emocinį užtaisą. Garsiausios pasaulio gyvūnų teisių organizacijos PETA reklamos šokiruoja. Ne tik informacija, bet ir vaizdais.
Ir ašaros čia nepadės. Padės viešumas ir parama. Kuo daugiau bus apie tai kalbama, tuo daugiau žmonių žinos apie egzistuojančias problemas. Neretai žmonės, nešiodami kailinius, net nesusimąsto, kiek iš tiesų jie kainavo. Tikroji kailinių kaina yra ne pinigų suma ant etiketės, bet paaukotos gyvybės.
Atsimenu, kai pirmą kartą pamačiau PETA reklamą, kurioje paskui manekenės podiumu velkamus kailinius liko kraujo šliūžė. Tuomet prisiekiau sau niekada nepirkti ir nenešioti kailinių.
Viešumas ne tik leis identifikuoti problemas, bet ir paskatins žmones padėti organizacijoms, kovojančioms už gyvūnų teises arba bent jau globojančioms juos. Be abejo, sunku tikėtis, kad jau ryt, na tiek jau to, šiais metais, Lietuvos žvaigždės sudalyvaus akcijoje panašioje į PETA organizuojamą „I‘d rather go naked than wear fur“ (http://www.youtube.com/watch?v=xD6P3lSJXjk ). Tačiau jeigu mano ar kurio nors kito autoriaus pasisakymai sulaikys nors vieną žmogų nuo kailinių dirbinių pirkimo ar paskatins paaukoti gyvūnų globos organizacijoms, mano tikslas bus pasiektas. Nei vienam iš mūsų nieko nekainuos pervesti 2 proc. pajamų mokesčio. Tikiu, kad ir Jums ne visvien.
http://www.lese.lt/lt/start ; http://www.pifas.lt/

graze

STOP !!! visuomenės abejingumui

Pavasarį atlapojame langus, duris, gaudome gryno, gaivaus oro gūsį...Džiaugiamės bundančia gamta, žaliuojančiomis pievelėmis, žydinčiomis gėlėmis. Kiekvienas puolame tvarkyti savo kiemą, šluojame, valome langus, keičiamės ir patys - traukiame ryškiaspalvius drabužius. Taip mes atrodome naujesni, gražesni, mūsų įvaizdis tampa nepriekaištingas. Gaila, bet pamirštame tvarkytis už savo kiemo vartų. Toks jau požiūris „Ne mano daržas – ne mano pupos“. Ten šiūkšlių kalnai, išmatų krūvos – neišsemiama tema - kova su šuniukų šeimininkais.
Štai jie žengia gatvėmis, puikuojasi savo ir augintinių išvaizda ir, staiga, sprunka, kai tik šunelis pridirba, ką nors negera. Parkuose, daugiabučių kiemuose, netgi centrinėse gatvėse turime žvalgytis po kojomis. Visuomenė toleruoja tokią netvarką? Švarinamės, dabinamės ir tylime kai mums po langais, prieš nosį vyksta tokie dalykai...
Manau, elgiamės amoraliai, negerbiame nei savęs, nei kitų. Kodėl vaikai turi žaisti vienose smėlio dėžėse su šunimis? Kodėl mes turime klampoti per š.... kiemuose, laiptinėse?
Taip, šuo yra „geriausias žmogaus draugas“, tai pasirūpinkite draugais, jų prisitaikymu visuomenėje, prisiimkite atsakomybę, neatsiribokite nuo erdvės, puoškitės patys ir nepamirškite apsivalyti !!!

Judėjimas prieš abejingumą!

Solidarumo akcija: ...Dabar - dainuosiu!!!

Pirmajai sunkmečio rezistencijos akcijai siūlau prisiminti seną gerą animacinį filmą „Gyveno kartą šuo“ (1982). Šį filmuką, pelniusį daugybę tarptautinių prizų ir įtrauktą į Rusijos animacijos aukso fondą, režisavo nemirtingojo „Mikės Pūkuotuko“ autorius Eduardas Nazarovas. Tai ukrainiečių liaudies pasakos ekranizacija, kurios centre – seno sarginio šuns išlikimo drama.

Šio animacinio filmo vaizdinė ir garsinė stilizacija yra tokia charakteringa ir šmaikšti, o dramaturginė linija kupina tokio egzistencializmo, kad toli gražu peržengia vaikiškiems filmukams keliamas užduotis. Pasitelkus Ezopo kalbos dešifravimo metodiką šuns ir vilko draugystė sunkmečio sąlygomis primena dviejų bedarbių pensininkų, vis dar menančių audringas jaunystės dienas, suokalbį. Kitados buvę skirtingose barikadų pusėse, dabar negandos prispausti šie keturkojai tampa „likimo broliais“ ir suvieniję savo patirtį bei kvalifikacijas įkuria savotišką kooperatyvą.

Ypatingą filmo atmosferą kuria ir atidumas tautiniams ukrainiečių kultūros elementams – liaudiškos sutartinės išspaudžia ašarą ne tik žilagalviui kazokui, bet ir į mišką ištremtam šuniui, o siautulingoje vestuvinėje puotoje savo talento nebesutramdo vilkas („Dabar - dainuosiu!“).

Kaip manote, gal ir mums, „sunkmečio nublokštiesiems“ reiktų nebetramdyti savo talentų ir surengti solidarumo akciją – rinktis ant kokio kalno mėnuliui šviečiant ir drauge kaukti, kad ryte jau turėtume po puikų strateginį planą?:)

Laima Jan
mano sinemateka

p.s. Matyt šis animacinis filmas tikrai pasižymi universalia gyvenimiška problematika, jeigu jo herojui Vilkui Rusijoje buvo pastatytas paminklas!!! (žr. foto)

Kino terapija

…Myliu kiną už daugybę dalykų. Už saldžias užmaršties valandas. Už žodžio, garso, vaizdo ir judesio sintezę. Už tai, kad patenkina mano smalsumą ir laiko mašina nukelia į praeitį arba atidengia slapčiausias žmogaus sielos kertes. Už keliones į tolimiausius pasaulio kraštus ir įvairių kultūrų pažinimą. Už tai, kad linksmina ir moko, paguodžia ir įkvepia…

Manau, kad šiuo metu, kai realybę dengia sunkmečio debesis, raminančioji kino funkcija yra itin aktuali. Galime rasti daugybę filmų, pasakojančių išlikimo sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis istorijas. Tinkami pavyzdžiai galėtų mus įkvėpti ir vietoj kankinio rezignacijos suteikti partizaniško atkaklumo. Žinoma, meno poveikis yra subjektyvus dalykas, todėl tai, kas vieną žiūrovą sukrečia ir priverčia susimąstyti, kitą gali palikti visiškai abejingu ar net suerzinti.

Tačiau pamėginkime. Rekomenduokime vieni kitiems filmus, žadinančius optimizmą, gyvybinę energiją ir iš naujo prabylančius apie gyvenimo prasmę ekonominės depresijos kontekste.

Laima Jan
mano sinemateka

"Protmūšiečių" mintys

Justinas, Programų sistemos, VU, 9 sezonai „Protmūšyje“
Pirmiausiai užkabina įdomūs klausimai. Be to, tai buvo fainas būdas susitikti su draugais – kažkada tai buvo vienintelis laikas, kai tuos draugus išvis galėjai pamatyti..

Daiva, Politikos mokslai, VU, 2 sezonai „Protmūšyje“
Mano draugė subūrė komandą ir pakvietė įsijungti – kaip palaikymą ir kartu – kad žmonių skaičius būtų pakankamas. Pradžioje eidavau tik į savo komandos žaidimus, komandos narių beveik nepažinojau, bet žaisti būdavo įdomu, pagaudavo azartas...Mūsų buvo nedaug, žaisdavom be keitimų, visi gaudavom progą pasireikšti:).
Pirmąjį sezoną dar tokia ramesnė buvau. Po to išvažiavau į Erazmusą, ir tada mano komanda ėmė laurus skinti. Tada užsidegiau žaisti.. o vėliau gavau pasiūlymą ir vesti žaidimą. Geriausias prisiminimas, matyt, praėjusio sezono pabaiga, kuomet laimėjome ketvirtfinalyje ir patekome į pusfinalį. Ir šiaip – tąkart komanda buvo pilna, vieninga ir jėgiška.. :)

Tomas, Lietuvių filologija, VU, 2 sezonai „Protmūšyje“
Žaidime atsiradau per savo kolegę istorikę. Patiko – būti su draugais. Nepatiko – pralaimėti, kontakto tarp komandų trūkumas, kartais – vedėjavimas.
Kartą parašiau ir palikau ten eilėraštį.. Išvis – ten trūko poezijos.. :)

Stasys, Programų sistemos, VU, 8 sezonai „Protmūšyje“
Žaidžiau 8 iš 13 sezonų (pradėjau nuo 4, praleidau 11 ir dabar 13). Šį sezoną nebežaidžiu, bet esu organizatorius, kuris rengia klausimų paketus žaidimams. Žaisti pakvietė grupiokai – nuėjau ir patiko. Tai geras būdas praleist laiką geroj kompanijoj, kurioje visus vienija ŽINIOS! O dar pergalės skonis... :) Kiekvienam žaidime pralinksmina juokingi atsakymai, o geriausias jausmas turbūt apėmė tapus čempionais..

Inga Nemiega

Banko nauda arba pasisakymai apie naudą 2

Naudos banko sukūrimo tikslai visai nebuvo savanaudiški, greičiau egoistiški (tikiuosi jaučiate skirtumą:)). Pavyzdžiui šaindien einu į Keistuolių Pinokio kronikos.Nemokamai! Kaip sakant, belsk ir bus atidaryta. Arba atidaryk ir būtinai ateis svečių:)
Dar netikrinau naudosbankas@gmail.com . Reiktų sudėti daugiau naudų...:)

Beje, sulaukiau ir didelės kritikos, gaila "kritikantas" neišdrįso parašyti komentaro į blog'ą.Vienu žodžiu tariant : "visas šitas š...yra didelis Š..., nes kai nori duoti naudą, tai nereik jokių bankų."

Nuo komentarų susilaikysiu, bet už nuomonę padėkosiu, juolab, kad ponas "kritikantas" vienas geriausių mano draugų. Reiks jį pakviesti šiandien į keistuolius, gal tuomet tas "š" pavirstų į šilagėlę?!:)

Tikiu Jumis.

DiaS

Nėra to blog'o, ko nesuvartotumėme

Šiandien visi gali viską. Fotografuoja kas antras nelabai talentingas, bet norintis nusipelnyti visuomenei, jaunuolis; praktiškai kiekvienas yra rašytojas - skiriasi tik priemonės: popierius, cigarečių pakelis, šeštadienio L.Rytas, forumas, blogas, sms, tvora prie sporto rūmų. Nors pastarieji labiau dailininkai nei rašytojai. Kaip ir "Rene" lankytojai.

Kiekviena mentalinė ar metafizinė išskira apkrauna pasaulį tonomis informacijos, kurią kažkas sąmoningai ar nesąmoningai suvartoja.
Ar per automatinį vartojimo režimą mes pradėjome vartoti net gi savo pačių šiukšles? O gal vartojame dėl to, kad per šiukšles nebematome nieko, o norint apsikuopti ir pamatyti ką nors reikšmingesnio reikia suvartoti tonas šiukšlių? Nežinau ar tai klaustukai ar dauktaškiai.Žinau, kad bet kuriuo atveju gale galima būtų uždėti riebų šauktuką, kuris galų gale taip pat būtų suvartotas.

Kiemsargė pravarde Šarka