Solidarumo akcija: ...Dabar - dainuosiu!!!

Pirmajai sunkmečio rezistencijos akcijai siūlau prisiminti seną gerą animacinį filmą „Gyveno kartą šuo“ (1982). Šį filmuką, pelniusį daugybę tarptautinių prizų ir įtrauktą į Rusijos animacijos aukso fondą, režisavo nemirtingojo „Mikės Pūkuotuko“ autorius Eduardas Nazarovas. Tai ukrainiečių liaudies pasakos ekranizacija, kurios centre – seno sarginio šuns išlikimo drama.

Šio animacinio filmo vaizdinė ir garsinė stilizacija yra tokia charakteringa ir šmaikšti, o dramaturginė linija kupina tokio egzistencializmo, kad toli gražu peržengia vaikiškiems filmukams keliamas užduotis. Pasitelkus Ezopo kalbos dešifravimo metodiką šuns ir vilko draugystė sunkmečio sąlygomis primena dviejų bedarbių pensininkų, vis dar menančių audringas jaunystės dienas, suokalbį. Kitados buvę skirtingose barikadų pusėse, dabar negandos prispausti šie keturkojai tampa „likimo broliais“ ir suvieniję savo patirtį bei kvalifikacijas įkuria savotišką kooperatyvą.

Ypatingą filmo atmosferą kuria ir atidumas tautiniams ukrainiečių kultūros elementams – liaudiškos sutartinės išspaudžia ašarą ne tik žilagalviui kazokui, bet ir į mišką ištremtam šuniui, o siautulingoje vestuvinėje puotoje savo talento nebesutramdo vilkas („Dabar - dainuosiu!“).

Kaip manote, gal ir mums, „sunkmečio nublokštiesiems“ reiktų nebetramdyti savo talentų ir surengti solidarumo akciją – rinktis ant kokio kalno mėnuliui šviečiant ir drauge kaukti, kad ryte jau turėtume po puikų strateginį planą?:)

Laima Jan
mano sinemateka

p.s. Matyt šis animacinis filmas tikrai pasižymi universalia gyvenimiška problematika, jeigu jo herojui Vilkui Rusijoje buvo pastatytas paminklas!!! (žr. foto)