Nėra taip paprasta rašyti ir dėstyti savo mintis. Tai didelė atsakomybė. Viena, kai tai darai savo dienorašyje su mintimi, kad jį perskaitys tik po tavo mirties ir/ar remiantis juo bus pastatytas 5 dienas puspilnes (arba pustuštes- nelygu kaip pažiūrėsi) kino sales sutraukiantis lietuviškai dramatiškas pusfabrikatis; ir visai kas kita, kai rašai nuolatinei šimtinei auditorijai, kuri galbūt to nežino, gal net nemato, bet turi galimybę su tuo tyčia ar netyčia susidurti.
Kaip ir sakiau, tai milžiniška atsakomybė.
Kokią teisę mes, laisvieji dienoraštininkai, turime dėstyti savo nuomonę, rašyti mintis. Atsakytumėte, o gi demokratinę (-ijos). Lyg ir demokratiška atrodo dėstyti savo požiūrį, bet kai pagalvoji, kad tai daro visi ir nuolat...Tuomet laikmečio pavadinimas - "Informacijos amžius", atrodo švelniai tariant labai jau apibendrintas.
"Informacijos pertekliaus amžius"- geriau, o dar geriau - "šiukšlių amžius". Visomis prasmėmis. Tiek materialine, tiek dvasine, tiek verbaline. Visi jaučiasi turį teisę/pareigą kartas nuo karto (o iš žmonijos perspektyvos - nuolat ) išskirti iš savęs po dozę vadinamo "BREDO". Viskas kas liko po pusryčių - į pasaulį; mintys nebetelpa galvoje? - į pasaulį.
Dar turite minčių..?
Kiemsargė pravarde Šarka
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Gerbiamoji Kiemsarge, jūs esate tikra folosofe :)
AtsakytiPanaikinti